Su režisiere Regina Garuolyte susitikome moksleivių literatūrinės svetainės pertrauka.lt gimtadienyje. Ten organizatoriai susirinkusiems dovanojo, dar rugsėjį žiūrovų teismui atiduotą, monospektaklį „Moteris po lempa“. Įsivaizduokite rašytojų porelę gyvenančią santuokoje jau penkiolika metų. Ar mylinti moteris ryžtųsi menu sergančio vyro eutanazijai? Beprotybė, bohemiško gyvenimo peripetijos ir egzistenciniai suvokimai – visa tai atsiskleidžia R.Garuolytės režisuotame monospektalyje. Režisierė prisipažįsta, kad įgyvendinti šį spektaklį ją pasirinko dabar jau ir iš televizijos serialo „ Neskubėk gyventi“ atpažįstama, aktorė Adrija Čepaitė. „Kartais aktorės herojei beklausiant savęs, iš salės atsakydavo – taip, taip.“, - pasakoja režisierė ir teigia, kad statomą pjesę iš pradžių turi pamilti, nes kitaip gali nieko neišeiti. Įdomu ir tai, kad monospektaklio „Moteris po lempa“ autorius iki dabar išliko inkognito.
Spektaklio autorius nežinomas, kokiu būdu pjesė pateko į jūsų rankas?
Istorija detektyvinė - aktorei Adrijai Čepaitei paskambino nepažįstamoji prisistačiusi Une Medutyte ir pasiūlė savo pjesę. Pjesę persiuntė elektroniniu paštu. Adrija perskaičiusi paskambino jos autorei ir paprašė susitikti, bet autorė atsisakė, nes ji neturinti noro eiti i viešumą, tačiau jei pjesė patinkanti, leidžia ja naudotis. Adrija pasmalsavo, kodėl pjesę pasiūlė būtent jai. Pasirodė, kad autorė matė aktorės sukurtą trapią ir pažeidžiamą Niną "Maskarade" (režisierius R.Tuminas) ir tvirtą, nenugalimą Motiną "Vorutos Mindauge" (režisierius V.Grigolis). Gebėjimas suvaidinti ir stiprią, ir silpną moterį, autorę įtikino, kad pjesė turi patekti būtent į Adrijos rankas. Perdarant pjesę, pritaikant sau – nežinoma autorė su mumis bendradarbiavo elektroniniu paštu. Vėliau Adrija pakvietė autorę į premjerą, bet mes jos nesulaukėm... – apgailestauja režisierė.
Kodėl nusprendėte režisuoti mono spektaklį "Moteris po lempa"?
Kai Adrija manęs paprašė perskaityt pjesę- mane buvo apėmęs dvejopas jausmas. Labai intrigavo vidiniai moters keliai, jie man buvo suvokiami. Medžiaga daugiasluoksnė.Bet mane trikdė „rėmai“ į kuriuos buvo įsprausta herojė. , - pasakoja režisierė ir atskleidžia pradinį pjesės variantą - Veiksmas vyko kalėjime, kur garsi rašytoja atliko bausmę už savo vyro nužudymą. Būdama kalėjime rašytoja išleidžia savo penktąją knygą. Tai taip banalu, kaip prastam „amerikoniškam“ filme. Pasakiau Adrijai, kad - jeigu autorė leidžia perdaryti pjesę, tuomet sutinku dirbti. Man daug įdomiau matyti personažą nenuteistą ,- save bekaltinantį, beteisinantį, klausiantį kodėl taip įvyko. Žmogus save plaka, įkalina, atsiriboja nuo visuomenės.
Jei spektaklio autorius būtų žinomas, ar norėtumėte su Juo toliau bendradarbiauti?
Nežinau, kadangi.autoriaus nepažįstu kaip žmogaus, nežinau jo kūrybos...
Ką šis spektaklis perduoda žiūrovui?
Kai ši spektaklį rodėme Menų spaustuvėje, kišeninėje salėje, ten žiūrovas buvo visai šalia, net netyčia tapdavo spektaklio dalyviu. Taip kartais aktorės herojei beklausiant savęs, iš salės atsakydavo –„taip,taip“. Gyvenime mes padarome kompromisų, bet ko gero kompromisas su savo sąžine - mums brangiausiai kainuoja.
Kokiai auditorijai skirtas spektaklis?
Mūsų gerbėjų tarpe publika įvairialypė. Nes jaunas žmogus spektaklyje suranda sprendžiamus bendražmogiškus globaliuosius klausimus, kurie artimi ir vyriškajai pusei. Mes manėm, kad auditorija bus moteriškoji - nes ten daug kalbama apie moters besąlygišką tarnavimą savo mylimajam vyrui. Žmonės, kurie susiję su daile - džiaugėsi spektaklio vizualia atmosfera, kurią sukūrė dailininkė Renata Valčik. O spektaklio pavadinimo krikštatėviu tapo kompozitorius Linas Rimša. Pamatęs su kiek daug lempų bendrauja herojė, paskelbė, kad tai moteris po lempa.
Kodėl monospekstakliui pasirinkote būtent aktorę Adriją Čepaitę? (ar ji jus pasirinko)
Tai Adrija mane pasirinko. Nes mano biografijoje jau buvo padaryti monospektakliai su B.Marcinkeviciute. Ji mano visus darbus mate ir tikriausiai mano "žvilgsnis" jai tiko. Jos iniciatyva pradėjom ieškoti medžiagos tinkančios Adrijai ir, žinoma, man.Nes pjesę reikia įsimylėti iš pirmo žvilgsnio, kitaip nieko iš darbo neišeis. O čia vieną dieną pjesė kaip "iš dangaus nukrito" ir tinkanti, kaip "pirštu i dangų" .
Ar tai pirmas kartas, kai tenka dirbti su Adrija Čepaite?
Adriją pažįstu daugiu nei dešimt metų, dirbome kartu kituose projektuose.Tai aktore - vulkanas.Gražus peizažas- žaluma, saulė ir žydras dangus, ten nekaltai dūmelis rūksta ir staiga ugnis,akmenų kruša, šniokščianti, besispjaudanti lava - tai Adrija, tikra aktorė. Jos energija,impulsyvumas, jautrumas - čia ir dabar.Labai įdomu dirbti su tokiu galimybių aktoriumi. Sunkiausia sutramdyti,sustabdyti jos trykštantį temperamentą.Tai jai kainuoja daugiausiai pastangų...Bet turime ir tolimesnių bendradarbiavimo planų.
Kuo Jūs jaučiatės/ esate iš tikrųjų: aktore ar režisiere?
Viskas viename. Gal dėl to jaučiu didelį kūrybinį malonumą dirbdama su monospektakliu. Tu - režisierius, o šalia aktorius.Rankos ir molis.Lyg realizuotum savo aktorines nuojautas per aktorių.Tą didžiulį monologą „perleidi“per save, kaip aktorius -sustyguoji jausmines stygas, o kaip režisierius matai iš šalies, praplėti , apgyvendini personažą erdvėje, vėl patikrindamas per save ar jam patogu .Didžiuosiuose spektakliuose dažnai išgirsi režisieriaus frazę – „aktoriui neturi būti patogu scenoje.“ Ten aktorių daug, jie turi galimybę pasikliauti partneriu, sulaukti pagalbos, neturi teisės suglebti.O monospektaklyje aktorius vienas - jis turi nepaleist vadžių nuo pradžios iki galo išlaikyti žiūrovo dėmesį, negali atsipalaiduoti. Režisierius privalo padaryt taip, kad viskas scenoje padėtų aktoriui. Mizanscenos, daiktai, šviesa, muzika - turi tapti jo partneriais.
Kokios žiūrovų/kritikų reakcijos sulaukė "Moteris po lempa"?
Kol kas tik teigiamos.Gal tie su kuriais nesusišnekėjom, -nutylėjo?..Man buvo malonu išgirsti, kad dėstytojas atėjęs su savo studentais pažiūrėti spektaklio – rekomendavo jį savo žmonai.
