Problema: nepilietiškas jaunimas

Spalio dvyliktoji - ta riba, kuri nukirs bet kokias abejones ir mąstymus- šią dieną Lietuva turi išsirinkti naująjį Lietuvos Respublikos Seimą.Kandidatų nemažai- pasirinkimas išties platus. Tik kyla klausimas: ar keturi metai,praėję nuo paskutinių seimo rinkimų, pakeitė mūsų visuomenės požiūrį į balsavimo teisę?

2004 metais Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose dalyvavo vos 40 procentų rinkėjų, kurių dauguma- suaugę ir pagyvenę žmonės. Kodėl jaunimas neišreiškia savo pozicijos dėl Lietuvos valdančiųjų asmenų?

Pilietiškas jaunuolis

Tai gan retas reiškinys mūsų visuomenėje. Galbūt trūksta informacijos, paskatinimo. Gal nesuprantama balsavimo teisės reikšmė ir ypatingumas.Keista, nes dabartinis jaunimas kiekvienoje situacijoje griebiasi savo teisų, tačiau šioji lieka užmiršta. Kodėl?

Pilietiškumo pamokos mokykloje vyksta, tačiau klausimas, ar tinkama linkme jos „pasukamos“.Taip pat verta pabrėžti, kad šias pamokas turi tik septintų-aštuntų klasių moksleiviai.

„Per pilietiškumą? Mokomės viską. Apie seimą, pinigus.Man pilietiškumo pamokos nepatinka- jos nuobodžios.Ir dėstoma tai, ką mes iš esmės žinome.“,- pasakoja aštuntos klasės moksleivis, paklaustas apie pilietiškumo pamokas mokykloje.

Matome, kad šios pamokos suteikia teorinį švietimą, tačiau neskatina jaunimo būti aktyviais visuomenės nariais.

Jaunime,rinkis rimtai!

„Jaunime, rinkis rimtai!“- tai šiuo metu vykdomas projektas, kurio tikslas- paskatinti jaunus žmones balsuoti.Pirmasis šio projekto etapas- paskaitos vyresniųjų klasių mokiniams mokyklose. Šių susitikimų metu yra išsiaiškinamos priežastys, kodėl žmonės eina balsuoti ir kodėl ne.

Laiko trūkumas, nusivylimas valdžia, tinkamų kandidatų nebuvimas- tai kelios jaunimo išsakytų minčių.
Tačiau teoriškai jauni žmonės suranda daugiau argumentų už nei prieš ėjimą išreikšti savo nuomonės balsuojant.

„Džiugu, kad vyksta toks projektas. Dabar, išklausiusi šią paskaitą ir sudalyvavusi diskusijoje, aš atradau savyje nemažai noro eiti balsuoti. Tad- projektas tikslą pasiekė.“,- po paskaitos dalinosi įspūdžiais dvyliktos klasės moksleivė.


„Nemanau, kad draugai eis balsuoti“

Įdomu, ką apie balsavimo teisę mano ir kalba pats jaunimas.Tad pakalbinome aštuoniolikmetį Gediminą Kontrimavičių.

Ar ruošiesi eiti balsuoti?Kodėl?

Taip,nes turiu savo nuomonę ir noriu ją išreikšti.

Ką manai apie tuos, kurie neina balsuoti?

Manau,kad jeigu nesidomi politika ir jiems visiškai neįdomu,kas vyksta valstybės viduje,tai ir gerai,kad neina ,nes būna manipuliuojimi kitų ir rinkimai tampa neskaidrūs. Na,o tie, kurie tuėdami nuomonę neina,nes galvoja,kad nieko nepakeis, yra,mano nuomone, apgailetini,nes mes esame valstybės dalis ir turime išreikšti nuomonę ir ginti savo interesus,kad po to neverkšlentume dėl netinkamų įstatymų ir sąmyšio bei skandalų seime.

Yra sakoma, kad balsavimas- privilegija. Ar sutinki su šiuo teiginiu?

Tai yra kiekvieno pilietinė pareiga ir taip,tai- privilegija,nes kiekvienas pilnametis gali laisvai reikšti savo nuomonę.

Ar tavo draugai,pažįstami ruošiasi eiti balsuoti? Ar diskutuojate rinkimų tema?

Kartais padiskutuojame apie politiką,bet tai nėra viena pagrindinių temų.O dėl draugų balsavimo- dar nežinau.Kiek žinau-draugai nelabai domisi politika,tai manau, kad daug kas gali ir neiti.

Ar reklamos paskatins?

Televizijoje, radijuje bei mieste matome ir girdime daugybę reklamų, plakatų, šūkių, kurie skelbia, kad balsavimo teisė- didžiausia žmogaus privilegija, kad valdžią išsirinkti turime patys, galiausiai, kad rinktis turime atsakingai.Tačiau, ar visa tai veiksminga- galime tik spėlioti ir laukti spalio mėnesio vidurio. Galime tik pasidžiaugti, kad ši problema pastebėta ir priemonių imtasi- kada nors juk pasieksime to, kad Lietuvos visuomenė bus pilietiška ir aktyvi.



Kaišiadorių rajono laikraštis
"Atspindžiai"


Bor.

Viktoras Šinkariukas 1947 - 2008

Rugsėjo penkioliktosios rytą Kaune, savo namuose mirė 61 metų aktorius ir režisierius Viktoras Šinkariukas. Paskutiniu metu, iki pasitraukimo iš scenos, V. Šinkariukas dirbo Kauno valstybiniame dramos teatre, kuriame sukūrė paskutinį savo vaidmenį – Svidrigailovą, 2004 metais G. Varno surežisuotame F. Dostojevskio spektaklyje ,,Nusikaltimas ir bausmė“.
V. Šinkariukas 1986 metais Kauno dramos teatre pastatęs spektaklį ,,Ragatkė“, debiutavo kaip režisierius.
Prieš kelerius metus aktorius išsiskyrė su savo pirmąja žmona D. Kazragyte. Kartu su šia aktore užaugino sūnų Tomą – dramaturgą, rašytojų sąjungos narį.

Maitinimas mokyklose: senesnių kartų tvarkai sakom „Viso gero!“

Kas labiausiai įsimena iš mokyklinių laikų? Pradinių,pagrindinių, vidurinių mokyklų, gimnazijų pirmame aukšte jaučiamas valgykloje gaminamo maisto kvapas. Tačiau šiais laikais maitinimo sistema yra kiek pakitusi nei ankščiau. Pažvelgus keliasdešimt metų atgal sužinome,kad Lietuvos mokyklose mokiniai gaudavo maistą už talonus, valgiaraštis nebūdavo platus,valgyklų darbuotojai- nemandagūs ir pikti,maistas- be skonio, ką jau kalbėti apie jo išvaizdą,.O kaip yra dabar?

„Kartą maltinuke radau mažą stikliuką. O mano bendraklasis arbatoje aptiko dešimties centų monetą“,- su ironiška šypsena pasakoja dvyliktos klasės moksleivis. Tokių dalykų valgyklose pasitaiko dažnai, mat maistas yra gaminamas ne dešimčiai, o beveik tūkstančiui, o vietomis ir didesniam skaičiui žmonių. Bet ar tai pasiteisinimas?


„Nuo praeitų metų gėrimus mokykloje pilsto į vienkartinius indus- mums tai visai nepatinka. Taip pat, valgykloje kasmet kyla kainos ir kuo toliau, tuo mažiau norisi valgyti mokykloje būtent dėl šios priežasties.Dar viena problema yra ta, kad trūksta sėdimų vietų ir mažų šauštelių.“,-paklausta apie mokyklos maitinimo problemas atsako devintos klasės mokinė.Iš šių kalbų atrodo, kad mokyklų valgyklose nieko gero. Tuomet kodėl čia kiekvieną pertrauką matome daugybę valgančių mokinių?

„ Manau todėl, kad maistas yra skanus.Taip pat džiugina, kad valgykloje galima nusipirkti įvairių skanėstų, tokių kaip šokoladukai,bandelės. Asmeniškai aš džiaugiuosi, kad mokykloje nepardavinėja traškučių. Taip pat smagu, kad valgyklų darbuotojai sukasi gana greitai- netenka ilgai stovėti eilėje“,- pasakoja dešimtokas. Tačiau kalbinant jaunuolį toliau, šis prasitaria, kad meniu nėra itin platus: kone kas antrą dieną kartojasi tas pats maistas. Tik kartais, sako jis, vis atsiranda šio to skanaus- blynelių su bananais, keptų bulvyčių ar picų.

Pasidomėjus, kas atsakingas už valgiaraščio sudarymą, sužinome, kad jį sudaro vedėja, o patvirtina mokyklos direktorė. „Bet negalima teisti mūsų vedėjos dėl nedidelio pasirinkimo, nors aš nuoširdžiai manau, kad rinktis mokiniams tikrai yra iš ko- būna ir sriubos, ir pora rūšių karšto maisto, ir salotų, vaisių, sūrelių, ką jau kalbėti apie bandeles, šokoladukus ir kitas užkandas. Vedėja sudaro valgiaraštį pagal tai, kokį finansavimą gauname, kiek ir kokių mums atveža maisto produktų“,- paaiškina virėjų padėjėja. Taigi, nusiskundimus moksleiviai gali siųsti tiesiai į miesto savivaldybę- mokykla nieko pakeisti negali.

„Valgykloje dirbame keturios- vedėja, dvi virėjos ir viena padėjėja. Spėjame ir susitvarkome puikiai. Asmeniškai aš čia dirbu penkti metai ir neturiu kuo skųstis- niekada nesusidūriau su vagystėmis, per dideliu darbo krūviu ar nekultūringais moksleiviais.Tiesa, vienas dalykas erzina: moksleiviai nesugeba nusinešti indų į tam skirtą vietą, kad ir kaip to prašome. Štai, net teko prikabinėti užrašų „Ačiū, kad nusinešate indus“. Bet ir šie neveikia“,-numoja ranka valgyklos darbuotoja.

Valgykloje karšto maisto kainos yra nuo vieno iki penkių litų. Norint sočiai pavalgyti ir atsigerti moksleiviui pakanka turėti keturis litus. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad moksleiviai valgo kasdien, suprantame, kad aštuoniasdešimt litų per mėnesį vien už maistą nėra labai pigu.

Yra problemos sprendimas.„Mokiniams nemokamas maitinimas skiriamas pagal rajono savivaldybės tarybos patvirtintą kreipimosi dėl socialinės paramos mokiniams tvarką: nuo mokslo metų pradžios iki kalendorinių metų pabaigos ir nuo kalendorinių metų pradžios iki ugdomosios veiklos mokykloje pabaigos. Mokiniams išdalijami mėnesio talonai. Talone nurodoma mokinio vardas, pavardė ir mėnesio diena. Kiekvieną dieną vedamas internetinis nemokamo maitinimo žurnalas.”,-taip apie nemokamą maitinimą rašo vienos mokyklos internetinėje svetainėje.
Talone būna penki litai keturiolika centų, už kuriuos socialiai remtinas jaunuolis gali pirkti viską, išskyrus kramtomąją gumą. Nemokamą maitinimą gaunanti vienuoliktos klasės moksleivė nesiskundžia- sako, kad šios sumos pakanka sočiai ir skaniai pavalgyti. “Taloną išleidžiu kasdien, nes kitaip pinigai “nuplaukia” nepanaudoti. O mokyklos maistas man labai patinka, dar neteko susidurti su neskaniu ar prastai paruoštu patiekalu”,- teigia ji.

Išvada viena- maitinimo sistema dabar- patobulėjusi.Yra ir minusų, ir pliusų, tačiau galutinai viską susumavus matome, kad visi patenkinti: mokiniai džiaugiasi skaniu maistu, valgyklos darbuotojai- gera darbo vieta, o rajonų savivaldybės- gyvenimu be skundų.

Kaišiadorių rajono laikraštis

"Atspindžiai"

Bor.

Po pamokų- kompiuteris ir televizorius?

Mokslo metų pradžia- nelengvas laikotarpis visiems- ne tik moksleiviams, bet ir tėvams, kurie kas rytą turi keltis kartu su savo atžala, rūpintis, kad šis mokytųsi, ir tinkama linkme nukreiptų savo veiklą. Dažnas tėvas džiaugiasi, kad vaikas mokosi- o ko daugiau norėti? Mokykla, namai, televizorius, namų darbai, knygos, miegas, mokykla,namai,... ir taip be galo. Monotonija, tiesa? Tačiau ar yra kita galimybė?

Neformalus ugdymas?

Iškyla klausimas- kas tai? „Neformalus ugdymas- kryptinga veikla, kuria, plėtojant jauno žmogaus asmenines, socialines ir edukacines kompetencijas, siekiama ugdyti sąmoningą asmenybę, sugebančią atsakingai ir kūrybingai spręsti savo problemas ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime. Jaunimo neformalaus ugdymo praktikoje yra svarbu ne tai, kaip pavadinami tam tikri dalykai, bet tai kas iš tikrųjų yra daroma“,- aiškina internetinė enciklopedija Vikipedija.

Daugiau žinomas neformalaus ugdymo principas yra meno ir sporto mokyklos. Laisvą laiką po pamokų įdomiai ir prasmingai moksleivis gali leisti mokydamasis groti, dainuoti, piešti, vaidinti šokti ar sportuodamas- kiekvienas pasirenka pagal tai, kas yra labiau priimtina. Tačiau ar visi tai gali sau leisti? Meno mokyklose pusmetis mokslo kainuoja nuo šimto penkiasdešimties litų iki trijų šimtų, taigi už metus tenka užmokėti nuo trijų iki šešių šimtų litų,o kur dar mokymosi priemonės-instrumentai, sąsiuviniai, apranga ir visa kita. Sporto mokyklas lankyti yra kiek pigiau, čia pusė metų užsiėmimų kainuoja nuo dvidešimties iki šimto litų.

Bet neformalus ugdymas- tai ne tik šios dvi įstaigos. Kuo toliau, tuo daugiau neformalaus ugdymo galimybių atsiranda septintų- dvyliktų klasių moksleiviams. Lietuvos Moksleivių Sąjunga(LMS), įvairios jaunimo organizacijos, labdaros fondai, studentų organizacijos savanoriško darbo pagrindu organizuoja seminarus, mokymus, stovyklas įvairiomis temomis- nuo Lietuvos istorijos, pilietiškumo, iki dabartinės jaunimo padėties visuomenėje, projektų rašymo, komandinio darbo, visuomeniškumo.Ir, kas yra šauniausia, tai dažniausiai nieko nekainuoja. Reikia tik domėtis, skaityti internetinius pasiūlymus, naujienas, aktyviai dalyvauti mokyklos, miesto veikloje ir norėti- pasiūlymų dalyvauti tokiuose mokymuose tikrai yra.


Mokykloje galima ne tik mokytis

Dar vienas būdas įdomiai ir smagiai leisti laisvalaikį mokiniui- popamokinė veikla mokykloje. Teatras, šokiai, piešimas, informacinės technologijos, ancamblis, choras, mokyklos laikraštis- pasirinkimas platus. Tik norėk ir veik! Taip pat, mokyklos turi savo savivaldas, parlamentus, tarybas, į kurias labai norėdamas gali pakliūti kiekvienas- kodėl gi savęs nerealizavus organizacinėje veikloje?


Tai,kas nemokama ir prieinama visiems

Su kiekviena diena vis populiaresnėmis tampa jaunimo organizacijos. Nesvarbu, kokia tai organizacija, visų jų veikla grįsta kūrybiškumu, organizavimu, naujomis pažintimis. Na, o jei jaunuolis neranda sau tinkamos organizacijos- gali įkurti naują- turint noro įmanoma viskas.


Tik norėk ir veik

Lankydamas vien mokyklą, dažnas jaunuolis gali pulti į didelę depresiją ir apatiją viskam. Kad taip nenutiktų, reikia paieškoti tinkamos terpės, kurioje galima save realizuoti. Na, o pasirinkimas išties didelis, tad- nesnauskite!



Kaišiadorių rajono laikraštis
"Atspindžiai"


Bor.