MENLAPIS

Redaktorius: 869555966

2009 m. gegužės 3 d., sekmadienis

Žinomi vardai nežinomos autorės pjesėje

Viktorija VOSYLIŪTĖ

Su režisiere Regina Garuolyte susitikome moksleivių literatūrinės svetainės pertrauka.lt gimtadienyje. Ten organizatoriai susirinkusiems dovanojo, dar rugsėjį žiūrovų teismui atiduotą, monospektaklį „Moteris po lempa“. Įsivaizduokite rašytojų porelę gyvenančią santuokoje jau penkiolika metų. Ar mylinti moteris ryžtųsi menu sergančio vyro eutanazijai? Beprotybė, bohemiško gyvenimo peripetijos ir egzistenciniai suvokimai – visa tai atsiskleidžia R.Garuolytės režisuotame monospektalyje. Režisierė prisipažįsta, kad įgyvendinti šį spektaklį ją pasirinko dabar jau ir iš televizijos serialo „ Neskubėk gyventi“ atpažįstama, aktorė Adrija Čepaitė. „Kartais aktorės herojei beklausiant savęs, iš salės atsakydavo – taip, taip.“, - pasakoja režisierė ir teigia, kad statomą pjesę iš pradžių turi pamilti, nes kitaip gali nieko neišeiti. Įdomu ir tai, kad monospektaklio „Moteris po lempa“ autorius iki dabar išliko inkognito.

Spektaklio autorius nežinomas, kokiu būdu pjesė pateko į jūsų rankas?

Istorija detektyvinė - aktorei Adrijai Čepaitei paskambino nepažįstamoji prisistačiusi Une Medutyte ir pasiūlė savo pjesę. Pjesę persiuntė elektroniniu paštu. Adrija perskaičiusi paskambino jos autorei ir paprašė susitikti, bet autorė atsisakė, nes ji neturinti noro eiti i viešumą, tačiau jei pjesė patinkanti, leidžia ja naudotis. Adrija pasmalsavo, kodėl pjesę pasiūlė būtent jai. Pasirodė, kad autorė matė aktorės sukurtą trapią ir pažeidžiamą Niną "Maskarade" (režisierius R.Tuminas) ir tvirtą, nenugalimą Motiną "Vorutos Mindauge" (režisierius V.Grigolis). Gebėjimas suvaidinti ir stiprią, ir silpną moterį, autorę įtikino, kad pjesė turi patekti būtent į Adrijos rankas. Perdarant pjesę, pritaikant sau – nežinoma autorė su mumis bendradarbiavo elektroniniu paštu. Vėliau Adrija pakvietė autorę į premjerą, bet mes jos nesulaukėm... – apgailestauja režisierė.

Kodėl nusprendėte režisuoti mono spektaklį "Moteris po lempa"?

Kai Adrija manęs paprašė perskaityt pjesę- mane buvo apėmęs dvejopas jausmas. Labai intrigavo vidiniai moters keliai, jie man buvo suvokiami. Medžiaga daugiasluoksnė.Bet mane trikdė „rėmai“ į kuriuos buvo įsprausta herojė. , - pasakoja režisierė ir atskleidžia pradinį pjesės variantą - Veiksmas vyko kalėjime, kur garsi rašytoja atliko bausmę už savo vyro nužudymą. Būdama kalėjime rašytoja išleidžia savo penktąją knygą. Tai taip banalu, kaip prastam „amerikoniškam“ filme. Pasakiau Adrijai, kad - jeigu autorė leidžia perdaryti pjesę, tuomet sutinku dirbti. Man daug įdomiau matyti personažą nenuteistą ,- save bekaltinantį, beteisinantį, klausiantį kodėl taip įvyko. Žmogus save plaka, įkalina, atsiriboja nuo visuomenės.

Jei spektaklio autorius būtų žinomas, ar norėtumėte su Juo toliau bendradarbiauti?

Nežinau, kadangi.autoriaus nepažįstu kaip žmogaus, nežinau jo kūrybos...

Ką šis spektaklis perduoda žiūrovui?

Kai ši spektaklį rodėme Menų spaustuvėje, kišeninėje salėje, ten žiūrovas buvo visai šalia, net netyčia tapdavo spektaklio dalyviu. Taip kartais aktorės herojei beklausiant savęs, iš salės atsakydavo –„taip,taip“. Gyvenime mes padarome kompromisų, bet ko gero kompromisas su savo sąžine - mums brangiausiai kainuoja.

Kokiai auditorijai skirtas spektaklis?

Mūsų gerbėjų tarpe publika įvairialypė. Nes jaunas žmogus spektaklyje suranda sprendžiamus bendražmogiškus globaliuosius klausimus, kurie artimi ir vyriškajai pusei. Mes manėm, kad auditorija bus moteriškoji - nes ten daug kalbama apie moters besąlygišką tarnavimą savo mylimajam vyrui. Žmonės, kurie susiję su daile - džiaugėsi spektaklio vizualia atmosfera, kurią sukūrė dailininkė Renata Valčik. O spektaklio pavadinimo krikštatėviu tapo kompozitorius Linas Rimša. Pamatęs su kiek daug lempų bendrauja herojė, paskelbė, kad tai moteris po lempa.

Kodėl monospekstakliui pasirinkote būtent aktorę Adriją Čepaitę? (ar ji jus pasirinko)

Tai Adrija mane pasirinko. Nes mano biografijoje jau buvo padaryti monospektakliai su B.Marcinkeviciute. Ji mano visus darbus mate ir tikriausiai mano "žvilgsnis" jai tiko. Jos iniciatyva pradėjom ieškoti medžiagos tinkančios Adrijai ir, žinoma, man.Nes pjesę reikia įsimylėti iš pirmo žvilgsnio, kitaip nieko iš darbo neišeis. O čia vieną dieną pjesė kaip "iš dangaus nukrito" ir tinkanti, kaip "pirštu i dangų" .

Ar tai pirmas kartas, kai tenka dirbti su Adrija Čepaite?

Adriją pažįstu daugiu nei dešimt metų, dirbome kartu kituose projektuose.Tai aktore - vulkanas.Gražus peizažas- žaluma, saulė ir žydras dangus, ten nekaltai dūmelis rūksta ir staiga ugnis,akmenų kruša, šniokščianti, besispjaudanti lava - tai Adrija, tikra aktorė. Jos energija,impulsyvumas, jautrumas - čia ir dabar.Labai įdomu dirbti su tokiu galimybių aktoriumi. Sunkiausia sutramdyti,sustabdyti jos trykštantį temperamentą.Tai jai kainuoja daugiausiai pastangų...Bet turime ir tolimesnių bendradarbiavimo planų.

Kuo Jūs jaučiatės/ esate iš tikrųjų: aktore ar režisiere?

Viskas viename. Gal dėl to jaučiu didelį kūrybinį malonumą dirbdama su monospektakliu. Tu - režisierius, o šalia aktorius.Rankos ir molis.Lyg realizuotum savo aktorines nuojautas per aktorių.Tą didžiulį monologą „perleidi“per save, kaip aktorius -sustyguoji jausmines stygas, o kaip režisierius matai iš šalies, praplėti , apgyvendini personažą erdvėje, vėl patikrindamas per save ar jam patogu .Didžiuosiuose spektakliuose dažnai išgirsi režisieriaus frazę – „aktoriui neturi būti patogu scenoje.“ Ten aktorių daug, jie turi galimybę pasikliauti partneriu, sulaukti pagalbos, neturi teisės suglebti.O monospektaklyje aktorius vienas - jis turi nepaleist vadžių nuo pradžios iki galo išlaikyti žiūrovo dėmesį, negali atsipalaiduoti. Režisierius privalo padaryt taip, kad viskas scenoje padėtų aktoriui. Mizanscenos, daiktai, šviesa, muzika - turi tapti jo partneriais.

Kokios žiūrovų/kritikų reakcijos sulaukė "Moteris po lempa"?

Kol kas tik teigiamos.Gal tie su kuriais nesusišnekėjom, -nutylėjo?..Man buvo malonu išgirsti, kad dėstytojas atėjęs su savo studentais pažiūrėti spektaklio – rekomendavo jį savo žmonai.

2008 m. gruodžio 21 d., sekmadienis

Jaunieji kūrėjai ir vėl turės galimybę pasireikšti

Justė KARPAVIČIŪTĖ






Gruodžio 19d. vakarą, žmonės, buvę Jonavos Kultūros centro mažojoje salėje, trumpam kirto realaus pasaulio ribą ir nužengė į „Kitą pasaulį“- būtent tokia buvo pirmojo JTO Jonavos skyriaus organizuoto Jaunųjų kūrėjų vakaro tema. Pirmojo- sąlyginai, nes prieš metus jau vyko keturi tokie vakarai, taigi tai- jau antras renginių ciklas.







Šį kartą džiugiai nustebino ir nemažas dalyvių skaičius, ir pilna salė žiūrovų. Dalyviai žavėjo savitomis įžvalgomis ir interpretacijomis vakaro tema: praėjusių metų geriausio filmuko „Rytai(s)“ autorius Matutis parodė kitą pasaulį vyrams- filmavo moterų tualetą ir šiuo vaizdeliu vėl pelnė geriausiojo vardą. Jaunųjų kūrėjų vakaro žiūrovus nustebino renginio naujovė- iki šiol tarp kūrėjų niekada nebuvo šokėjos- šį kartą street dance‘ą mums šoko Greta. Taip pat, „Kitą pasaulį“ žiūrovams atskleidė Rositos fotografijos, kurios ne vienam užgniaužė kvapą. Buvo penki muzikiniai pasirodymai, du filmukai,vienas šokis ir viena fotografijų kolekcija.




Kaip ir kiekvieną vakarą- komisija rinko geriausius. Pirmoji vieta, kaip jau minėjau, atiteko Matučiui ir jo filmukui „Tik vyrams“, antroji- Rimai,Sandrai ir Akvilei už trumpą, bet susimąstyti verčiantį vaizdelį apie kitą mūsų Pasaulio pusę, na, o trečiąją vietą užėmė reperis Mantas Dirmantas- „Už žodžių žaismą“,- komentavo komisijos narys Šarūnas.
Dar viena naujovė Jaunųjų kūrėjų vakare- kūrybinės veiklos. Pasibaigus konkursinei programai susirinkęs jaunimas turėjo galimybę sužinoti graffiti eskizų piešimo subtilybes bei išmokti porą lietuvių liaudies šokių.

Na, ir galiausiai- svečių grupė. Coffee talk, deja, atvykti negalėjo, tačiau muzikantai vis tiek buvo- tai nauja, neseniai susikūrusi jonaviečių grupė „Beast of silence“. Rodos, faktas, kad grupė- naujai iškepta, nesutrukdė jonaviečiams smagiai užbaigti vakarą.

Antrasis Jaunųjų kūrėjų vakarų ciklas- pradėtas.Ir visai neblogai. Laukiame sausio 16d. ir kito jaunųjų menininkų „susiėimo“.
Matučio filmukas "Tik vyrams":

Justė:)

2008 m. lapkričio 25 d., antradienis

2008 m. lapkričio 13 d., ketvirtadienis

Sienų tepliotojas už pusę milijono


Vieniems jis eilinis sienų tepliotojas ir nusikaltėlis, kitiems – profesionalus „graffiti“ meno puoselėtojas, treti jį laiko tiesiog gatvių karaliumi.
„Susitikime devintą, neutralioje vietoje. Ateisiu, jeigu nieko neatsitiks. Jeigu kas nutiktų interviu metu, pasislėpsime kur nors tamsoje.“ Ruošdamasi į interviu mąstau, ar nereikėtų apsiauti patogios avalynės? O jeigu jis maniakas? O jeigu išties mums teks nuo ko nors sprukti? Iškart nuveju tokias mintis ir pabrėžiu sau, kad turiu labiau pasitikėti pašnekovais.
Devintą valandą pastebiu Zedą žingsniuojantį link manęs. „ Tu su aukštakulniais, palauk čia“. Gatvių karalius žaibiškai atsiduria prie parduotuvės sienos, dairosi aplink, o tada akimirksniu suraito savo parašą. Tik tada pastebiu link mūsų artėjančią, agresyviai nusiteikusią, piliečių grupelę. Pradedame greitai eiti į kitą gatvės pusę. „ Tau taip dažnai? Nepabosta gyventi baimėje?“ – sunerimusi klausiu pašnekovo. „ Tai mano kasdienybė, savotiškas postūmis į priekį, momentinė baimė“. Muštis nusiteikę jaunuoliai ima vytis, todėl kalbėtis daugiau nebegalime. Zedas subtiliai jiems parodo, kad turi ginklą, o pats išnyksta už kampo. Netrukus gaunu žinutę, kad jis manęs laukia prekybos centre. Išsigandusi skubu į prekybos centrą pratęsti interviu. Agresyviųjų piliečių aplink nebesimato.
Gatvių karalius nusiperka skardinę alaus. „ Tai ką tu matei, tik gėlytės. Tikrieji pavojai yra policija. Bijai prisiimti atsakomybę, sėsti į kalėjimą. Taip pat narkotikų prisipumpavę žmonės, kuriems nepagrasinsi net ginklu. Žinok, net sienos turi akis…Tu niekada nežinai kas tavęs laukia už kampo. Visada privalai būti budėjimo rėžime. “
Ieškome saugios vietos, kur galėtume pasikalbėti. Prisėdame parkelyje prie kultūros centro. „ Jeigu žinau, kad noriu padaryti – turiu padaryti. Nes kito karto nebebus. Psichologinis žaidimas su savimi. Apsidairau, laukiu kol nebus žmonių ir mašinų. Visada su savimi turiu ginklą, pistoletą, lazdą. Pistoletas legalus. Aš gal graffiti srity ir darau nusikaltimą, bet kitur aš esu normalus žmogus. “ Zedas intensyviai dairosi aplink, pro šalį praeina moteriškė vedžiojanti šunį, tačiau to užtenka, kad pašnekovas sunerimtų. „ Turime eiti į kitą vietą, čia nesaugu“.
Įsitaisome stadiono tribūnose. Zedas lengvai gurkšnoja alų.

Teko paišyti visoje Lietuvoje - Vilniuje, Kaune, Jonavoje, Alytuje, Palangoje , taip pat Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, Austrijoje. Graffiti tai viso pasaulio kalba. Važiuoju apžiūrėti miestų, pasivaikščioti, tuo pačiu visada su savimi turiu reikiamą „amuniciją.“ Kartais keliauju su konkrečiu tikslu – piešti. Yra specialiai skirtos legalios vietos šiam menui, tačiau man jų neužtenka. Graffiti gimė gatvėje, tai gatvės menas. Jis praranda savo prieskonį, kai viskas yra legalu. Dažnai keliuosi labai anksti, kai visas miestas dar miega, kad galėčiau piešti. Uždėti parašą užtrunka vos keliolika sekundžių, o didesni darbai pareikalauja ne vienos valandos. – klausausi profesionalaus sienų tepliotojo kasdienybės. Kokia pinigų suma įvertintum savo padarytą žalą pastatams?
- Daug, tikrai daug pinigų. Gal pusė milijono. Esu sudėjęs daugiau nei dešimt tūkstančių parašų ir nupiešęs apie tūkstantį rimtesnių darbų. Tiesa, per aštuonis intensyvaus paišymo metus, nuo policijos rimtai teko bėgti vos tris kartus. Reikia viską gerai suplanuoti, turėti strategiją. - Graffiti tau yra būdas reklamuoti save, kodėl pasirinkai būtent šį? - Nežinau tai daugiau savireklama ar saviraiška, tai tėra azartas, kuris suteikia palaidumo ir laisvės pojūtį. Žinoma, galėčiau klijuoti lipdukus ar daryti trafaretus, tačiau man patinka būtent ši sritis. Aš nepadarau nieko apčiuopiamo, visa tai tik akims ir gal širdžiai. To nesulyginsi su televizijos ar radijo reklama. Pats populiarumas yra visiškai tuščias dalykas, kai kažką darai vien dėl reklamos, aš tai darau iš labai didelės idėjos. Mėgstu raides netradicinėse formose, erdvėse. - Nemanai, kad išaugsi iš šio „katės ir pelės“ užsiėmimo? - Tikrai ne, nuolat turiu naujų kūrybinių idėjų. Aš tuo gyvenu, graffiti mano kraujyje, visada. Kad ir kiek, ir ką bepieštum, visada žemėje bus lopinėlis kur dar tavęs nėra. Reiškia dar neatlikai visko iki galo. Žemė tai žaidimų aikštelė žmonėms. Ko nedarau, tai niekada nepaišau ant bažnyčių, muziejų, kapinėse. Nepiešiu genitalijų. Gyvenu normalų gyvenimą - esu tik paprastas vaikinukas žmonių jūroje, tikiu į Dievą, mokausi, dirbu. – žvilgteliu į laikrodį, dvylikta. Zedas pasisiūlo palydėti iki namų. Pakeliui sutinkame kitą agresyvių piliečių grupelę, todėl jam tenka sprukti, prieš tai išsakęs linkėjimą Lietuvos žmonėms „ Užteks vietos visiems ir viskam. Saviraiškoje, rasėse, skirtumuose tarp jų. Žmonės turi mylėti vieni kitus labiau, mes ne vilkai.“

2008 m. lapkričio 9 d., sekmadienis

Misija "Jaunimo forumas"-įvykdyta



Vieno tikslo vedinas susivienijo aktyviausiais Kauno apskrities jaunimas. Jaunuoliai iš Kauno, Kėdainių, Kaišiadorių, Jonavos, Prienų, Raseinių rajonų, bei Kauno miesto ir Birštono savivaldybių jau nuo rugsėjo mėnesio pradėjo planuoti Jonavoje Lapkričio 7d. vykusį Europos jaunimo savaitės renginį – Kauno apskrities jaunimo forumą. Pagrindiniai forumo iniciatoriai Jonavos jaunimo visuomeninių organizacijų sąjunga „Apskritasis stalas“ arba –„JonAS“ paskatino visus apskrities jaunimo reikalų koordinatorius susitelkti ir užsiimti jaunimo aktyvinimu. Rezultatas- puikus.


Kauno apskrities jaunimas likus mėnesiui iki jaunimo forumo, dalyvavo trijų dienų mokymuose, kur susipažino ir pradėjo planuoti būsimą renginį.Tris paras jaunuoliai dirbo, rašė, skaičiavo, galvojo- juk tai daugeliui buvo pirmas tokio mąsto renginys.

Likus dviems paroms iki jaunimo forumo, visos Kauno apskrities jaunimo atstovai susibūrė Jonavoje. Dvi dienas jaunuoliai pasiskirstę darbus grupėmis nuo pat ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro ruošė Jonavos Kultūros centrą būsimam renginiui.

Na, o dabar, praėjus porai dienų po ilgai lauktos ir planuotos lapkričio septintosios, visi giliai atsidūsta ir dėlioja pliusus, minusus prie padarytų ir nepadarytų darbų. Jaunimo forumas praūžė stipriai ir garsiai- susilaukė daugybės komentarų. Tačiau dabar dar nesinori analizuoti to, kas galėjo būti geriau.Dabar norisi pasidžiaugti tuo, ką Kauno apskrities jaunimas pasiekė ir padarė.

Viskas prasidėjo 9 valandą ryto, kontaktų muge, kurioje dalyvavo šešiolika jaunimo organizacijų. Mugės metuJonavos Kultūros centro foje buvo daugybė žmonių, didelis šumulys, muzika. Kiekviena jaunimo organizacija turėjo savo stendą, stengėsi pritraukti žmones įvairiausiais būdais:nuo balionų, filmukų, iki arbatos ir sausainių. Ore sklandė puiki atmosfera. Pietums kareiviškos košės su arbata gavo visi, kas norėjo, taigi jaunimas alkanas neliko.
Kiekviena organizacija mugėje turėjo savo stendą

Toliau- kūrybinės dirbtuvės. O jų buvo išties daug- net penkiolika: jaunimas turėjo galimybę išbandyti save šokiuose, įgauti žinių apie savanorystę, visuomeninę veiklą, jaunimo politiką, papiešti graffiti, vaidinti. Džiugino dalyvių aktyvumas, bei puikus darbo grupių kuratorių darbas. Jaunimas galėjo išbandyti save įvairiose srityse, taip pat ir šokyje

Visų darbo grupių kūrybinio proceso rezultatai buvo rodomi didžiojoje Jonavos Kultūros centro salėje.Šiltų emocijų ir ovacijų ten tikrai netrūko.

Greta darbo grupių visą laiką meno galerijoje vyko programos “ Visi skirtingi,visi lygūs“ organizuojama „Gyvoji biblioteka“. Čia buvo sukurtos sąlygos pabendrauti su įvairiais žmonėmis- lezbiete, gėjumi, akląja, neįgaliuoju, panku, feministe ir dar daugybe kitų.Ši akcija susilaukė itin didelio dėmesio- jaunimas laukė eilėse, kad tik galėtų užduoti rūpimus klausimus tam tikriems žmonių tipams. Toks projektas yra vykdomas jau ne pirmą kartą, pagrindinis jo tikslas- sugriauti visuomenėje susiformavusius stereotipus.

Na, ir galiausiai- koncertas, kurio kulminacijoje- grupė „Weekends“. Muzikantai privertė salėje sėdėjusius žmones atsistoti, smagiai ir efektingai užbaigti Europos jaunimo savaitės renginį.

Kas šiame forume visus džiugino labiausiai- daug žmonių iš visos Kauno apskrities ir visi jie nusiteikę teigiamai, visi šypsosi ir kalbasi. Nesvarbu, pažįstami ar ne, juk tai –puiki progra užmegzti naujas pažintis.

Toks jaunimo forumas- puiki galimybė vienyti jaunimą ir priminti, kad kartu žmonės gali išties daug. Taigi, galima tik tikėtis, kad šis renginys buvo paspirtis ir startas naujai jaunimo veiklos erai.





Kaišiadorių raj. laikraštis

"Atspindžiai"






Bor.

2008 m. lapkričio 6 d., ketvirtadienis

Depresija - liga ar alibi?


„Užtenka važiuojant autobusu pamatyti suskeldėjusią sieną ir dienos pabaigoje tu jau rezgi savižudybės planą “- Ričardu prisistatęs jaunuolis ironiškai šypsosi. Jaunas menininkas serga depresija jau ketverius metus. Išlipti iš ligos kol kas Lietuvoje jam nepadėjo niekas: nei medikamentai, nei psichiatrinis gydymas.
Pradedame atvirą pokalbį populiaria tema apie populiarią ligą. Netikėtai prisimenu ilgaplaukę blondinę sukančią savo plaukus aplink pirštą ir mykiančia – „Man depresija“. Prisimenu ir piktų tetulyčių kalbas, kad jų laikais tokių nesąmonių nebūdavo, nes visi turėjo ką veikti. Smerkti – negalima pasigailėti. Sirgti depresija tapo madinga, lygiai taip pat kaip ir originaliai apsirengti. Gal todėl į rimtai sergantį žmogų vis dar žiūrima pro pirštus? Gal atėjo laikas tapti pakantesniems?

Interviu teko laukti kelias savaites, nes pašnekovas negalėjo pasakyti kada jausis pakankamai gerai, kad galėtų atsakyti į klausimus. Sėdime jaukioje kavinėje, tačiau į pirmuosius klausimus Ričardas atsakinėja gana nedrąsiai.

Ar iš tiesų sirgti depresija tapo madinga ir/ar įprasta?
Kad madinga tai iš tikrųjų, be čia vėl gaunasi paradoksas. Sergančių depresija vis daugėja, bet visuomenė tik dar labiau svetimėja. Tiksliau, jos požiūris. Pati mados poza dažniausiai kyla iš dėmesio trūkumo. O jei rimtai kalbėti, apie nerimtą ligą. Yra du dalykai: pirma - visos mados iš vakarų, o antra – tiesiog Lietuvoje žmonėms viena opiausių problemų ir yra dėmesio trūkumas. Tada ligos imitacija pasidarbuoja kaip tam tikra saviraiškos forma, ypač jaunimui.

Koks lietuvių požiūris į turintį emocinių sutrikimų žmogų?
Lietuvoje dominuoja toksai "žaliųjų rūtelių" kultas, kuris per mutaciją su "homosovietikus" kultu įgavo labai keisto konservatyvumo formą. Taigi šis kultas labai keistai žiūri į tai, kas negirdėta. Gėjai, juodaodžiai, depresija. Dažniausiai žmonės galvoja, jog depresija yra kažkoks išsidirbinėjimas, geriausiu atveju - saviraiškos forma.
Esi abiturientais, su kokiomis problemomis tenka susidurti mokykloje?
Šiuo metu man didžiausia problema yra ta, kad dažnai nesugebu nueiti į pamokas, pilnavertiškai atlikti užduočių, sunku mokintis. Su aplinkinių požiūriu apsipratau. Stebintieji mano būsenas žmonės, manydavo, kad vartoju narkotikus arba ateinu pagiringas į pamokas. Iš vieno mokytojo buvau susilaukęs komentaro: „Mažiau su merginomis „duokis“ ir turėsi jėgų“. Kai vėliau žmogus sužino kas man yra iš tiesų, tada ima galvoti, kad tai elementarus išsidirbinėjimas ar savęs sureikšminimas.
Kur kreipeisi pagalbos? Kokia tavo nuomonė apie specialistus?

Pirmiausiai kreipiausi į savo šeimos gydytoją, kuri išrašė siuntimą pas psichiatrą. Vėliau psichiatras liepė pasidaryti tyrimus pas psichologą. Tada man perskaitė mano ligos istoriją ir išrašė vaistus. Vis dėl to valdiškose įstaigose psichiatrai neatlieka savo darbo taip, kaip turėtų. Skuba išrašyti vaistus. Mano atveju psichiatrė buvo labai pikta. Manau, kad ji buvo prosovietinių pažiūrų. Dabar eidamas balsuoti radau jos pavardę socialdemokratų sąrašuose. Čia tik tarp kitko. Grįžtant prie klausimo, visų pirma psichiatras labai abejingai elgiasi su pacientu. Per daug nesigilina į paciento poreikius, konkrečią jo problematiką, taiko šabloninius metodus ir pumpuoja vaistais. Pagrindinė psichiatro funkcija Lietuvoje, mano požiūriu, yra tiesiog šerti pacientą vaistais.

Dauguma žmonių gėrisi menininkų sukurtais darbais, genialiomis įžvalgomis ir net nesusimąsto, kad jų gerbiamas kūrėjas galėjo turėti sunkių emocinių sutrikimų. O susirgusį kaimyną drąsiai išvadina „bepročiu“. Kokia tavo nuomonė apie tai?
Žmonės kad ir kaip bebūtų vis tiek vadovaujasi bandos principu. Autoritetas jiems yra autoritetas. Nelabai prieš jį ką blogo ir pasakysi, o kaimynas yra kaimynas. Buvo tokių atvejų, kai žmogus sužinojęs kuo sergu, numodavo ranka – „Ai, užsiimi menu, tai čia ir taip įprasta“.
Pažįsti daug tokią problemą turinčių žmonių. Ar yra kažkokia specifinė priežastis šiai ligai išsivystyti?
Iš tikrųjų ,net patys medikai nesutaria kokios būna pagrindinės priežastys, kad depresija išsivystytų į patologiją. Sakoma, kad net nuo slogos gali išsivystyti depresija. Bet dažnai būna taip, kad žmogaus asmeniniame gyvenime įvyksta kokia krizė, ir jei jis jautresnis nesugeba atlaikyti tos krizės. Būtent tada viskas ir perauga į patologiją.

Kokie simptomai dažniausiai kamuoja?
Yra įvairių būsenų ir simptomai nuolat keičiasi. Pagrindiniai simptomai - motyvacijos praradimas, apatija, nedarbingumas, prasta nuotaika, miego sutrikimai. Nemaloniausi bent jau man simptomai, kai sutrinka motorinė sistema, artikuliacija, koncentracija. Mintis užplūsta įkyrūs klausimai. Bet čia dar nieko, būna atvejų, kai dieną ar dvi negali atsikelti iš lovos.
Ar dažnai pasitaiko suicidinių (savižudiškų) minčių?
Aišku. Dažniausiai įsivaizduoji kokiomis aplinkybėmis tai turėtų atsitikti, pradedi planuoti. Kad iššaukti tokias mintis užtenka smulkmenos. Užtenka pravažiuojant autobusu pamatyti suskeldėjusią sieną, ir tai tave gali taip paveikti, kad dienos pabaigoje tu jau regsi savižudybės planą. Tokia jau ta „depresūcha“.

Kaip manai, ko reikėtų vengti, norint apsisaugoti nuo šios ligos?
Neišvengsi šito „dalyko“, jeigu jis jau atsitiks, tai atsitiks. Vienas gali grįžęs iš karo normaliai gyventi, o kitas gavęs blogą pažymį sau prisidaryti neapsakomo mąsto problemų. Nuo kiekvieno priklauso. O ko vengti? Natūralu, kad stresinių situacijų .
Teko girdėti, kad nuo privalomos karinės tarnybos norintys išsisukti jaunuoliai kartais suvaidina sergantys depresija. Ar sunku apsimesti sergančiu šia liga?
Gali „vikipedijoje“ perskaityti visus simptomus, ir bandyti apsimetinėti. Bet manau, kad daugiau nei dvi savaites tokiam amplua išbūti nepavyks. Be to jeigu sergi tai matosi iš visko: veido odos, akių, ypač iš kalbėjimo, minčių dėstymo.

Artėja gruodis, ar tiesa, kad būtent gruodį paūmėja liga?
Aš pats susirgau pavasarį, bet gydytojai sako, jog – „Taip, paūmėja“. Bus matyti.

Renginiai