Rašytojiškas išdidumas

Kas iš manęs beliko – iškamša, kuri kas rytą vis ryškiau dažo akis, rašytojiškas išdidumas, filosofiniai pasvaičiojimai, pasivaikščiojimai su šunimi, na gal dar Antonio de Saint Exupery įžvalgos ir draugas iš trečios laiptinės. Jis žiūri į mane nesuprantančiomis žirafos akimis ir tikisi vieno – švento lūpų patepimo. Kartais atliekame šį ritualą. Bet visa tai nublanksta prieš kitą likutį – „rašytojišką išdidumą“. Visada, kad ir koks nupuolęs ar apsvaigęs esi – aplinkiniams turi išlikti genijumi. Genijumi prie vyno taurės, Stasės nelegaliai varomos naminukės ar net permiegojęs su svetima mūza. Mano atveju, tai būtų mūzinas.
Žodžiu, kai nelieka nieko. Lieka rašytojiškas išdidumas. Bet kuriuo atveju tu vis dar gali pasitaisyti nusmukusius akinius, paprašyti kavos, išsitraukti apspurusį rašiklį ir sau priminti – aš ne toks žemiškas, aš dar ir rašau! Dar gali savo draugo prie taurelės viskio ( jis, žinoma, irgi turi būti rašytojas) paklausti ko nors pikantiško, nesuvokiamo arba to, ką tu išmanai geriausiai. Ir tai be abejonės bus savo ūsų timptelėjimas į viršų. Dar vienas neginčytinas įrodymas, kad tavo rašytojiškas ego patenkintas. Ta proga net šypsenėlę užrašinėje gali nusipiešti ar užsirašyti kelias stulbinančias eilutes.
Kuo panaši ir kuo skiriasi nuoga moteris ir eilėraštis? Eilėraštis vis gi vyriškos giminės, o jį apibūdinantis žodis poezija – moteriškos. Čia skirtumų nesimato. Dėl visiems suprantamų priežasčių į literatūrinę šventę niekas neatsiveda nuogos žmonos. Todėl niekam netenka aptarinėti jos celiulito ar apgamų ant kūno. O eilėraščių čia – nors vežimu vežk. Skiriasi tik kokybė, kiekybė ir genai. Taip, genai. Juk jau seniai eilėraščio sukūrimas yra prilyginamas vaiko gimimui. Visai malonu, kai per metus gali tų vaikų „padaryti“ nuo vieno iki begalybės. Gyvenime viskas šiek tiek sudėtingiau. Bet grįžkime prie šio pamąstymo pagrindinio subjekto – rašytojiško išdidumo. Sąvoka išdidumas mums visiems gerai suvokiama ir pažįstama. Tačiau literatūrinio pasididžiavimo nors persikąsk venas – į ją nesutalpinsi. Žodis išdidumas tokioms literatūriškai adaptuotoms personoms kaip aš, jūs, ar jie – pakankamai netalpus.
Poetai didžiuojasi savo eilėraščiais, dalinasi premijomis, tačiau žemiškajame pasaulyje už vaiko gražumą ar įspūdingumą premijos nesulauksi. Sakyčiau, pasaulis negailestingas. Tačiau būkime išdidūs savastimi.

visuomeninės veiklos paieškos

Dažnai girdime,kad dabar opi yra jaunimo užimtumo problema. Džiugu, kad į tai JAU atkreiptas dėmesys.
Tačiau vis dar nežinai, kur ir ką galima veikti?
Internetas pilnas idėjų ir pasiūlymų.
Štai keletas svetainių, galėsiančių tau padėti:

http://www.jtba.lt

http://www.jrd.lt

http://www.visiskirtingivisilygus.lt

http://graffiti.vsvl.lt

http://www.jaunimerinkisrimtai.lt

http://www.lmp.lt

http://www.eurodesk.org

http://www.europa.eu/youth

http://www.lijot.lt

http://www.jnu.lt

http://zaliojikarta.draugas.lt




Taip pat, yra nemažai organizacijų, į kurių veiklą gali įsitraukti. Jų nėra tavo mieste? Susisiek su organizacijos valdyba(kontaktus rasi internete) ir pareikšk norą įkurti skyrių!
Štai keletas:


http://www.jto.lt

http://www.jod.lt

http://www.jlc.lt

http://www.lsdjs.org/

http://www.jkl.lt




Taigi, nuo ko pradėti, norint čia rasti tikrai galima. Jei nerandi to, kas artima tavo išskirtinei širdelei, tuomet gali arba ieškoti dar, arba imtis iniciatyvos įgyvendinti savo idėjas ieškodamas informacijos,kaip tai padaryti, savivaldybėje, kultūros centruose. Patikinu- lengva nebus, tačiau įmanoma viskas.



Bor.

HALIUCIN O GENAI

Dūmai, juodosios šmėklos, gyvos skulptūros ir „gliukai“. Tai šį savaitgalį išgyveno vienuoliktojo Homo Ludens meno forumo dalyviai ir svečiai. Pasirodo, visai nereikia haliucinogenų, kad pakiltum virš realybės. Forumo tikslas buvo išprovokuoti kūrybą. Mesti iššūkį tradicinėms saviraiškos formoms.
„Mama, ar jie gyvi? Jie juda!“ – klausinėjo vaikai, stebėdami gyvąsias skulptūras. Tuo pat metu veikė A. Repšio, M. Raškovskio fotografijos parodos, kultūros centro kiemelyje buvo gaminamas šių metų žaidžiančių žmonių simbolis – Haliucinogeninis grybas. Norintieji stebėjo Andželikos Cholinos šokio teatrą, tačiau už šį malonumą teko pakloti ne vieną dešimtį litų.
Tris dienas kultūros centras buvo menininkų olimpu. Autorinius kūrinius viešai kūrė dailininkai, kultūros centro fojė popietėmis šurmuliavo jaunimas: grojo, dainavo, improvizavo ir kaip sako jie patys „pjovė“. Koridoriais vaikštinėjo egzotika mūsų akims - SXQ saksofonų kvinteto iš japonijos muzikantai.
Homo ludens meno forumas gana aukšto lygio avangardinio meno renginys. Įdomu tai, kad kol demonstruojami jau įgyvendinti vizualiniai, teatriniai, muzikiniai pasirodymai, kiti yra kuriame tiesiog čia pat.
Deja, ne viskas meno forume buvo ypatinga. Išreklamuotas trimatis filmas, kurį žmonės žiūrėjo užsidėję specialius akinius, tebuvo lėkštas filmukas, kuriame pabaisos spjaudosi kraujais. Todėl ne vienas nusivylęs žiūrovas neužilgo paliko salę gailėdamasis net simbolinio trijų litų mokesčio.

Žadinimo subtilybės arba menininkų susirinkimas

Menlapis, kaip drįstu pastebėti, miršta kartu su kritusiais rudeniniais lapais.

Todėl pabandysiu pasivertusi žadintuvu jį pažadinti.

O kas greičiausiai išbudina?

Netikėtos žinios, žinoma.

Kas netikėto vyksta šiomis dienomis?

Pavyzdžiui ten, kur gyvenu aš- Jonavoje, šiandien senovinė mugė.

Asmeniškai manęs, ji nedomina, todėl paminėsiu tai, kas mane žavi kur kas labiau.

Spalio 10-12 dienomis, Jonavoje vyks tarptautinis meno forumas "Homo ludens". Jau vienuoliktąjį kartą vyksiantis festivalis yra ta vieta, į kurią suvažiuoja didelė masė menininkų. Daugybė teatro spektaklių, parodų, paskaitų, akcijų, muzikinių koncertų- nuo jaunųjų muzikantų iki garsių įvairių instrumentų virtuozų, bei džiazistų. O kainos išties nedidelės.

Taigi, ateinantį savaitgalį- visi į Jonavą.

Bor.