Rašytojiškas išdidumas

Kas iš manęs beliko – iškamša, kuri kas rytą vis ryškiau dažo akis, rašytojiškas išdidumas, filosofiniai pasvaičiojimai, pasivaikščiojimai su šunimi, na gal dar Antonio de Saint Exupery įžvalgos ir draugas iš trečios laiptinės. Jis žiūri į mane nesuprantančiomis žirafos akimis ir tikisi vieno – švento lūpų patepimo. Kartais atliekame šį ritualą. Bet visa tai nublanksta prieš kitą likutį – „rašytojišką išdidumą“. Visada, kad ir koks nupuolęs ar apsvaigęs esi – aplinkiniams turi išlikti genijumi. Genijumi prie vyno taurės, Stasės nelegaliai varomos naminukės ar net permiegojęs su svetima mūza. Mano atveju, tai būtų mūzinas.
Žodžiu, kai nelieka nieko. Lieka rašytojiškas išdidumas. Bet kuriuo atveju tu vis dar gali pasitaisyti nusmukusius akinius, paprašyti kavos, išsitraukti apspurusį rašiklį ir sau priminti – aš ne toks žemiškas, aš dar ir rašau! Dar gali savo draugo prie taurelės viskio ( jis, žinoma, irgi turi būti rašytojas) paklausti ko nors pikantiško, nesuvokiamo arba to, ką tu išmanai geriausiai. Ir tai be abejonės bus savo ūsų timptelėjimas į viršų. Dar vienas neginčytinas įrodymas, kad tavo rašytojiškas ego patenkintas. Ta proga net šypsenėlę užrašinėje gali nusipiešti ar užsirašyti kelias stulbinančias eilutes.
Kuo panaši ir kuo skiriasi nuoga moteris ir eilėraštis? Eilėraštis vis gi vyriškos giminės, o jį apibūdinantis žodis poezija – moteriškos. Čia skirtumų nesimato. Dėl visiems suprantamų priežasčių į literatūrinę šventę niekas neatsiveda nuogos žmonos. Todėl niekam netenka aptarinėti jos celiulito ar apgamų ant kūno. O eilėraščių čia – nors vežimu vežk. Skiriasi tik kokybė, kiekybė ir genai. Taip, genai. Juk jau seniai eilėraščio sukūrimas yra prilyginamas vaiko gimimui. Visai malonu, kai per metus gali tų vaikų „padaryti“ nuo vieno iki begalybės. Gyvenime viskas šiek tiek sudėtingiau. Bet grįžkime prie šio pamąstymo pagrindinio subjekto – rašytojiško išdidumo. Sąvoka išdidumas mums visiems gerai suvokiama ir pažįstama. Tačiau literatūrinio pasididžiavimo nors persikąsk venas – į ją nesutalpinsi. Žodis išdidumas tokioms literatūriškai adaptuotoms personoms kaip aš, jūs, ar jie – pakankamai netalpus.
Poetai didžiuojasi savo eilėraščiais, dalinasi premijomis, tačiau žemiškajame pasaulyje už vaiko gražumą ar įspūdingumą premijos nesulauksi. Sakyčiau, pasaulis negailestingas. Tačiau būkime išdidūs savastimi.