Depresija - liga ar alibi?

„Užtenka važiuojant autobusu pamatyti suskeldėjusią sieną ir dienos pabaigoje tu jau rezgi savižudybės planą “- Ričardu prisistatęs jaunuolis ironiškai šypsosi. Jaunas menininkas serga depresija jau ketverius metus. Išlipti iš ligos kol kas Lietuvoje jam nepadėjo niekas: nei medikamentai, nei psichiatrinis gydymas.
Pradedame atvirą pokalbį populiaria tema apie populiarią ligą. Netikėtai prisimenu ilgaplaukę blondinę sukančią savo plaukus aplink pirštą ir mykiančia – „Man depresija“. Prisimenu ir piktų tetulyčių kalbas, kad jų laikais tokių nesąmonių nebūdavo, nes visi turėjo ką veikti. Smerkti – negalima pasigailėti. Sirgti depresija tapo madinga, lygiai taip pat kaip ir originaliai apsirengti. Gal todėl į rimtai sergantį žmogų vis dar žiūrima pro pirštus? Gal atėjo laikas tapti pakantesniems?

Interviu teko laukti kelias savaites, nes pašnekovas negalėjo pasakyti kada jausis pakankamai gerai, kad galėtų atsakyti į klausimus. Sėdime jaukioje kavinėje, tačiau į pirmuosius klausimus Ričardas atsakinėja gana nedrąsiai.

Ar iš tiesų sirgti depresija tapo madinga ir/ar įprasta?
Kad madinga tai iš tikrųjų, be čia vėl gaunasi paradoksas. Sergančių depresija vis daugėja, bet visuomenė tik dar labiau svetimėja. Tiksliau, jos požiūris. Pati mados poza dažniausiai kyla iš dėmesio trūkumo. O jei rimtai kalbėti, apie nerimtą ligą. Yra du dalykai: pirma - visos mados iš vakarų, o antra – tiesiog Lietuvoje žmonėms viena opiausių problemų ir yra dėmesio trūkumas. Tada ligos imitacija pasidarbuoja kaip tam tikra saviraiškos forma, ypač jaunimui.

Koks lietuvių požiūris į turintį emocinių sutrikimų žmogų?
Lietuvoje dominuoja toksai "žaliųjų rūtelių" kultas, kuris per mutaciją su "homosovietikus" kultu įgavo labai keisto konservatyvumo formą. Taigi šis kultas labai keistai žiūri į tai, kas negirdėta. Gėjai, juodaodžiai, depresija. Dažniausiai žmonės galvoja, jog depresija yra kažkoks išsidirbinėjimas, geriausiu atveju - saviraiškos forma.
Esi abiturientais, su kokiomis problemomis tenka susidurti mokykloje?
Šiuo metu man didžiausia problema yra ta, kad dažnai nesugebu nueiti į pamokas, pilnavertiškai atlikti užduočių, sunku mokintis. Su aplinkinių požiūriu apsipratau. Stebintieji mano būsenas žmonės, manydavo, kad vartoju narkotikus arba ateinu pagiringas į pamokas. Iš vieno mokytojo buvau susilaukęs komentaro: „Mažiau su merginomis „duokis“ ir turėsi jėgų“. Kai vėliau žmogus sužino kas man yra iš tiesų, tada ima galvoti, kad tai elementarus išsidirbinėjimas ar savęs sureikšminimas.
Kur kreipeisi pagalbos? Kokia tavo nuomonė apie specialistus?

Pirmiausiai kreipiausi į savo šeimos gydytoją, kuri išrašė siuntimą pas psichiatrą. Vėliau psichiatras liepė pasidaryti tyrimus pas psichologą. Tada man perskaitė mano ligos istoriją ir išrašė vaistus. Vis dėl to valdiškose įstaigose psichiatrai neatlieka savo darbo taip, kaip turėtų. Skuba išrašyti vaistus. Mano atveju psichiatrė buvo labai pikta. Manau, kad ji buvo prosovietinių pažiūrų. Dabar eidamas balsuoti radau jos pavardę socialdemokratų sąrašuose. Čia tik tarp kitko. Grįžtant prie klausimo, visų pirma psichiatras labai abejingai elgiasi su pacientu. Per daug nesigilina į paciento poreikius, konkrečią jo problematiką, taiko šabloninius metodus ir pumpuoja vaistais. Pagrindinė psichiatro funkcija Lietuvoje, mano požiūriu, yra tiesiog šerti pacientą vaistais.

Dauguma žmonių gėrisi menininkų sukurtais darbais, genialiomis įžvalgomis ir net nesusimąsto, kad jų gerbiamas kūrėjas galėjo turėti sunkių emocinių sutrikimų. O susirgusį kaimyną drąsiai išvadina „bepročiu“. Kokia tavo nuomonė apie tai?
Žmonės kad ir kaip bebūtų vis tiek vadovaujasi bandos principu. Autoritetas jiems yra autoritetas. Nelabai prieš jį ką blogo ir pasakysi, o kaimynas yra kaimynas. Buvo tokių atvejų, kai žmogus sužinojęs kuo sergu, numodavo ranka – „Ai, užsiimi menu, tai čia ir taip įprasta“.
Pažįsti daug tokią problemą turinčių žmonių. Ar yra kažkokia specifinė priežastis šiai ligai išsivystyti?
Iš tikrųjų ,net patys medikai nesutaria kokios būna pagrindinės priežastys, kad depresija išsivystytų į patologiją. Sakoma, kad net nuo slogos gali išsivystyti depresija. Bet dažnai būna taip, kad žmogaus asmeniniame gyvenime įvyksta kokia krizė, ir jei jis jautresnis nesugeba atlaikyti tos krizės. Būtent tada viskas ir perauga į patologiją.

Kokie simptomai dažniausiai kamuoja?
Yra įvairių būsenų ir simptomai nuolat keičiasi. Pagrindiniai simptomai - motyvacijos praradimas, apatija, nedarbingumas, prasta nuotaika, miego sutrikimai. Nemaloniausi bent jau man simptomai, kai sutrinka motorinė sistema, artikuliacija, koncentracija. Mintis užplūsta įkyrūs klausimai. Bet čia dar nieko, būna atvejų, kai dieną ar dvi negali atsikelti iš lovos.
Ar dažnai pasitaiko suicidinių (savižudiškų) minčių?
Aišku. Dažniausiai įsivaizduoji kokiomis aplinkybėmis tai turėtų atsitikti, pradedi planuoti. Kad iššaukti tokias mintis užtenka smulkmenos. Užtenka pravažiuojant autobusu pamatyti suskeldėjusią sieną, ir tai tave gali taip paveikti, kad dienos pabaigoje tu jau regsi savižudybės planą. Tokia jau ta „depresūcha“.

Kaip manai, ko reikėtų vengti, norint apsisaugoti nuo šios ligos?
Neišvengsi šito „dalyko“, jeigu jis jau atsitiks, tai atsitiks. Vienas gali grįžęs iš karo normaliai gyventi, o kitas gavęs blogą pažymį sau prisidaryti neapsakomo mąsto problemų. Nuo kiekvieno priklauso. O ko vengti? Natūralu, kad stresinių situacijų .
Teko girdėti, kad nuo privalomos karinės tarnybos norintys išsisukti jaunuoliai kartais suvaidina sergantys depresija. Ar sunku apsimesti sergančiu šia liga?
Gali „vikipedijoje“ perskaityti visus simptomus, ir bandyti apsimetinėti. Bet manau, kad daugiau nei dvi savaites tokiam amplua išbūti nepavyks. Be to jeigu sergi tai matosi iš visko: veido odos, akių, ypač iš kalbėjimo, minčių dėstymo.

Artėja gruodis, ar tiesa, kad būtent gruodį paūmėja liga?
Aš pats susirgau pavasarį, bet gydytojai sako, jog – „Taip, paūmėja“. Bus matyti.