Sienų tepliotojas už pusę milijono

Vieniems jis eilinis sienų tepliotojas ir nusikaltėlis, kitiems – profesionalus „graffiti“ meno puoselėtojas, treti jį laiko tiesiog gatvių karaliumi.
„Susitikime devintą, neutralioje vietoje. Ateisiu, jeigu nieko neatsitiks. Jeigu kas nutiktų interviu metu, pasislėpsime kur nors tamsoje.“ Ruošdamasi į interviu mąstau, ar nereikėtų apsiauti patogios avalynės? O jeigu jis maniakas? O jeigu išties mums teks nuo ko nors sprukti? Iškart nuveju tokias mintis ir pabrėžiu sau, kad turiu labiau pasitikėti pašnekovais.
Devintą valandą pastebiu Zedą žingsniuojantį link manęs. „ Tu su aukštakulniais, palauk čia“. Gatvių karalius žaibiškai atsiduria prie parduotuvės sienos, dairosi aplink, o tada akimirksniu suraito savo parašą. Tik tada pastebiu link mūsų artėjančią, agresyviai nusiteikusią, piliečių grupelę. Pradedame greitai eiti į kitą gatvės pusę. „ Tau taip dažnai? Nepabosta gyventi baimėje?“ – sunerimusi klausiu pašnekovo. „ Tai mano kasdienybė, savotiškas postūmis į priekį, momentinė baimė“. Muštis nusiteikę jaunuoliai ima vytis, todėl kalbėtis daugiau nebegalime. Zedas subtiliai jiems parodo, kad turi ginklą, o pats išnyksta už kampo. Netrukus gaunu žinutę, kad jis manęs laukia prekybos centre. Išsigandusi skubu į prekybos centrą pratęsti interviu. Agresyviųjų piliečių aplink nebesimato.
Gatvių karalius nusiperka skardinę alaus. „ Tai ką tu matei, tik gėlytės. Tikrieji pavojai yra policija. Bijai prisiimti atsakomybę, sėsti į kalėjimą. Taip pat narkotikų prisipumpavę žmonės, kuriems nepagrasinsi net ginklu. Žinok, net sienos turi akis…Tu niekada nežinai kas tavęs laukia už kampo. Visada privalai būti budėjimo rėžime. “
Ieškome saugios vietos, kur galėtume pasikalbėti. Prisėdame parkelyje prie kultūros centro. „ Jeigu žinau, kad noriu padaryti – turiu padaryti. Nes kito karto nebebus. Psichologinis žaidimas su savimi. Apsidairau, laukiu kol nebus žmonių ir mašinų. Visada su savimi turiu ginklą, pistoletą, lazdą. Pistoletas legalus. Aš gal graffiti srity ir darau nusikaltimą, bet kitur aš esu normalus žmogus. “ Zedas intensyviai dairosi aplink, pro šalį praeina moteriškė vedžiojanti šunį, tačiau to užtenka, kad pašnekovas sunerimtų. „ Turime eiti į kitą vietą, čia nesaugu“.
Įsitaisome stadiono tribūnose. Zedas lengvai gurkšnoja alų.

Teko paišyti visoje Lietuvoje - Vilniuje, Kaune, Jonavoje, Alytuje, Palangoje , taip pat Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, Austrijoje. Graffiti tai viso pasaulio kalba. Važiuoju apžiūrėti miestų, pasivaikščioti, tuo pačiu visada su savimi turiu reikiamą „amuniciją.“ Kartais keliauju su konkrečiu tikslu – piešti. Yra specialiai skirtos legalios vietos šiam menui, tačiau man jų neužtenka. Graffiti gimė gatvėje, tai gatvės menas. Jis praranda savo prieskonį, kai viskas yra legalu. Dažnai keliuosi labai anksti, kai visas miestas dar miega, kad galėčiau piešti. Uždėti parašą užtrunka vos keliolika sekundžių, o didesni darbai pareikalauja ne vienos valandos. – klausausi profesionalaus sienų tepliotojo kasdienybės. Kokia pinigų suma įvertintum savo padarytą žalą pastatams?
- Daug, tikrai daug pinigų. Gal pusė milijono. Esu sudėjęs daugiau nei dešimt tūkstančių parašų ir nupiešęs apie tūkstantį rimtesnių darbų. Tiesa, per aštuonis intensyvaus paišymo metus, nuo policijos rimtai teko bėgti vos tris kartus. Reikia viską gerai suplanuoti, turėti strategiją. - Graffiti tau yra būdas reklamuoti save, kodėl pasirinkai būtent šį? - Nežinau tai daugiau savireklama ar saviraiška, tai tėra azartas, kuris suteikia palaidumo ir laisvės pojūtį. Žinoma, galėčiau klijuoti lipdukus ar daryti trafaretus, tačiau man patinka būtent ši sritis. Aš nepadarau nieko apčiuopiamo, visa tai tik akims ir gal širdžiai. To nesulyginsi su televizijos ar radijo reklama. Pats populiarumas yra visiškai tuščias dalykas, kai kažką darai vien dėl reklamos, aš tai darau iš labai didelės idėjos. Mėgstu raides netradicinėse formose, erdvėse. - Nemanai, kad išaugsi iš šio „katės ir pelės“ užsiėmimo? - Tikrai ne, nuolat turiu naujų kūrybinių idėjų. Aš tuo gyvenu, graffiti mano kraujyje, visada. Kad ir kiek, ir ką bepieštum, visada žemėje bus lopinėlis kur dar tavęs nėra. Reiškia dar neatlikai visko iki galo. Žemė tai žaidimų aikštelė žmonėms. Ko nedarau, tai niekada nepaišau ant bažnyčių, muziejų, kapinėse. Nepiešiu genitalijų. Gyvenu normalų gyvenimą - esu tik paprastas vaikinukas žmonių jūroje, tikiu į Dievą, mokausi, dirbu. – žvilgteliu į laikrodį, dvylikta. Zedas pasisiūlo palydėti iki namų. Pakeliui sutinkame kitą agresyvių piliečių grupelę, todėl jam tenka sprukti, prieš tai išsakęs linkėjimą Lietuvos žmonėms „ Užteks vietos visiems ir viskam. Saviraiškoje, rasėse, skirtumuose tarp jų. Žmonės turi mylėti vieni kitus labiau, mes ne vilkai.“