Rašytojiškas išdidumas

Kas iš manęs beliko – iškamša, kuri kas rytą vis ryškiau dažo akis, rašytojiškas išdidumas, filosofiniai pasvaičiojimai, pasivaikščiojimai su šunimi, na gal dar Antonio de Saint Exupery įžvalgos ir draugas iš trečios laiptinės. Jis žiūri į mane nesuprantančiomis žirafos akimis ir tikisi vieno – švento lūpų patepimo. Kartais atliekame šį ritualą. Bet visa tai nublanksta prieš kitą likutį – „rašytojišką išdidumą“. Visada, kad ir koks nupuolęs ar apsvaigęs esi – aplinkiniams turi išlikti genijumi. Genijumi prie vyno taurės, Stasės nelegaliai varomos naminukės ar net permiegojęs su svetima mūza. Mano atveju, tai būtų mūzinas.
Žodžiu, kai nelieka nieko. Lieka rašytojiškas išdidumas. Bet kuriuo atveju tu vis dar gali pasitaisyti nusmukusius akinius, paprašyti kavos, išsitraukti apspurusį rašiklį ir sau priminti – aš ne toks žemiškas, aš dar ir rašau! Dar gali savo draugo prie taurelės viskio ( jis, žinoma, irgi turi būti rašytojas) paklausti ko nors pikantiško, nesuvokiamo arba to, ką tu išmanai geriausiai. Ir tai be abejonės bus savo ūsų timptelėjimas į viršų. Dar vienas neginčytinas įrodymas, kad tavo rašytojiškas ego patenkintas. Ta proga net šypsenėlę užrašinėje gali nusipiešti ar užsirašyti kelias stulbinančias eilutes.
Kuo panaši ir kuo skiriasi nuoga moteris ir eilėraštis? Eilėraštis vis gi vyriškos giminės, o jį apibūdinantis žodis poezija – moteriškos. Čia skirtumų nesimato. Dėl visiems suprantamų priežasčių į literatūrinę šventę niekas neatsiveda nuogos žmonos. Todėl niekam netenka aptarinėti jos celiulito ar apgamų ant kūno. O eilėraščių čia – nors vežimu vežk. Skiriasi tik kokybė, kiekybė ir genai. Taip, genai. Juk jau seniai eilėraščio sukūrimas yra prilyginamas vaiko gimimui. Visai malonu, kai per metus gali tų vaikų „padaryti“ nuo vieno iki begalybės. Gyvenime viskas šiek tiek sudėtingiau. Bet grįžkime prie šio pamąstymo pagrindinio subjekto – rašytojiško išdidumo. Sąvoka išdidumas mums visiems gerai suvokiama ir pažįstama. Tačiau literatūrinio pasididžiavimo nors persikąsk venas – į ją nesutalpinsi. Žodis išdidumas tokioms literatūriškai adaptuotoms personoms kaip aš, jūs, ar jie – pakankamai netalpus.
Poetai didžiuojasi savo eilėraščiais, dalinasi premijomis, tačiau žemiškajame pasaulyje už vaiko gražumą ar įspūdingumą premijos nesulauksi. Sakyčiau, pasaulis negailestingas. Tačiau būkime išdidūs savastimi.

visuomeninės veiklos paieškos

Dažnai girdime,kad dabar opi yra jaunimo užimtumo problema. Džiugu, kad į tai JAU atkreiptas dėmesys.
Tačiau vis dar nežinai, kur ir ką galima veikti?
Internetas pilnas idėjų ir pasiūlymų.
Štai keletas svetainių, galėsiančių tau padėti:

http://www.jtba.lt

http://www.jrd.lt

http://www.visiskirtingivisilygus.lt

http://graffiti.vsvl.lt

http://www.jaunimerinkisrimtai.lt

http://www.lmp.lt

http://www.eurodesk.org

http://www.europa.eu/youth

http://www.lijot.lt

http://www.jnu.lt

http://zaliojikarta.draugas.lt




Taip pat, yra nemažai organizacijų, į kurių veiklą gali įsitraukti. Jų nėra tavo mieste? Susisiek su organizacijos valdyba(kontaktus rasi internete) ir pareikšk norą įkurti skyrių!
Štai keletas:


http://www.jto.lt

http://www.jod.lt

http://www.jlc.lt

http://www.lsdjs.org/

http://www.jkl.lt




Taigi, nuo ko pradėti, norint čia rasti tikrai galima. Jei nerandi to, kas artima tavo išskirtinei širdelei, tuomet gali arba ieškoti dar, arba imtis iniciatyvos įgyvendinti savo idėjas ieškodamas informacijos,kaip tai padaryti, savivaldybėje, kultūros centruose. Patikinu- lengva nebus, tačiau įmanoma viskas.



Bor.

HALIUCIN O GENAI

Dūmai, juodosios šmėklos, gyvos skulptūros ir „gliukai“. Tai šį savaitgalį išgyveno vienuoliktojo Homo Ludens meno forumo dalyviai ir svečiai. Pasirodo, visai nereikia haliucinogenų, kad pakiltum virš realybės. Forumo tikslas buvo išprovokuoti kūrybą. Mesti iššūkį tradicinėms saviraiškos formoms.
„Mama, ar jie gyvi? Jie juda!“ – klausinėjo vaikai, stebėdami gyvąsias skulptūras. Tuo pat metu veikė A. Repšio, M. Raškovskio fotografijos parodos, kultūros centro kiemelyje buvo gaminamas šių metų žaidžiančių žmonių simbolis – Haliucinogeninis grybas. Norintieji stebėjo Andželikos Cholinos šokio teatrą, tačiau už šį malonumą teko pakloti ne vieną dešimtį litų.
Tris dienas kultūros centras buvo menininkų olimpu. Autorinius kūrinius viešai kūrė dailininkai, kultūros centro fojė popietėmis šurmuliavo jaunimas: grojo, dainavo, improvizavo ir kaip sako jie patys „pjovė“. Koridoriais vaikštinėjo egzotika mūsų akims - SXQ saksofonų kvinteto iš japonijos muzikantai.
Homo ludens meno forumas gana aukšto lygio avangardinio meno renginys. Įdomu tai, kad kol demonstruojami jau įgyvendinti vizualiniai, teatriniai, muzikiniai pasirodymai, kiti yra kuriame tiesiog čia pat.
Deja, ne viskas meno forume buvo ypatinga. Išreklamuotas trimatis filmas, kurį žmonės žiūrėjo užsidėję specialius akinius, tebuvo lėkštas filmukas, kuriame pabaisos spjaudosi kraujais. Todėl ne vienas nusivylęs žiūrovas neužilgo paliko salę gailėdamasis net simbolinio trijų litų mokesčio.

Žadinimo subtilybės arba menininkų susirinkimas

Menlapis, kaip drįstu pastebėti, miršta kartu su kritusiais rudeniniais lapais.

Todėl pabandysiu pasivertusi žadintuvu jį pažadinti.

O kas greičiausiai išbudina?

Netikėtos žinios, žinoma.

Kas netikėto vyksta šiomis dienomis?

Pavyzdžiui ten, kur gyvenu aš- Jonavoje, šiandien senovinė mugė.

Asmeniškai manęs, ji nedomina, todėl paminėsiu tai, kas mane žavi kur kas labiau.

Spalio 10-12 dienomis, Jonavoje vyks tarptautinis meno forumas "Homo ludens". Jau vienuoliktąjį kartą vyksiantis festivalis yra ta vieta, į kurią suvažiuoja didelė masė menininkų. Daugybė teatro spektaklių, parodų, paskaitų, akcijų, muzikinių koncertų- nuo jaunųjų muzikantų iki garsių įvairių instrumentų virtuozų, bei džiazistų. O kainos išties nedidelės.

Taigi, ateinantį savaitgalį- visi į Jonavą.

Bor.

Problema: nepilietiškas jaunimas

Spalio dvyliktoji - ta riba, kuri nukirs bet kokias abejones ir mąstymus- šią dieną Lietuva turi išsirinkti naująjį Lietuvos Respublikos Seimą.Kandidatų nemažai- pasirinkimas išties platus. Tik kyla klausimas: ar keturi metai,praėję nuo paskutinių seimo rinkimų, pakeitė mūsų visuomenės požiūrį į balsavimo teisę?

2004 metais Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose dalyvavo vos 40 procentų rinkėjų, kurių dauguma- suaugę ir pagyvenę žmonės. Kodėl jaunimas neišreiškia savo pozicijos dėl Lietuvos valdančiųjų asmenų?

Pilietiškas jaunuolis

Tai gan retas reiškinys mūsų visuomenėje. Galbūt trūksta informacijos, paskatinimo. Gal nesuprantama balsavimo teisės reikšmė ir ypatingumas.Keista, nes dabartinis jaunimas kiekvienoje situacijoje griebiasi savo teisų, tačiau šioji lieka užmiršta. Kodėl?

Pilietiškumo pamokos mokykloje vyksta, tačiau klausimas, ar tinkama linkme jos „pasukamos“.Taip pat verta pabrėžti, kad šias pamokas turi tik septintų-aštuntų klasių moksleiviai.

„Per pilietiškumą? Mokomės viską. Apie seimą, pinigus.Man pilietiškumo pamokos nepatinka- jos nuobodžios.Ir dėstoma tai, ką mes iš esmės žinome.“,- pasakoja aštuntos klasės moksleivis, paklaustas apie pilietiškumo pamokas mokykloje.

Matome, kad šios pamokos suteikia teorinį švietimą, tačiau neskatina jaunimo būti aktyviais visuomenės nariais.

Jaunime,rinkis rimtai!

„Jaunime, rinkis rimtai!“- tai šiuo metu vykdomas projektas, kurio tikslas- paskatinti jaunus žmones balsuoti.Pirmasis šio projekto etapas- paskaitos vyresniųjų klasių mokiniams mokyklose. Šių susitikimų metu yra išsiaiškinamos priežastys, kodėl žmonės eina balsuoti ir kodėl ne.

Laiko trūkumas, nusivylimas valdžia, tinkamų kandidatų nebuvimas- tai kelios jaunimo išsakytų minčių.
Tačiau teoriškai jauni žmonės suranda daugiau argumentų už nei prieš ėjimą išreikšti savo nuomonės balsuojant.

„Džiugu, kad vyksta toks projektas. Dabar, išklausiusi šią paskaitą ir sudalyvavusi diskusijoje, aš atradau savyje nemažai noro eiti balsuoti. Tad- projektas tikslą pasiekė.“,- po paskaitos dalinosi įspūdžiais dvyliktos klasės moksleivė.


„Nemanau, kad draugai eis balsuoti“

Įdomu, ką apie balsavimo teisę mano ir kalba pats jaunimas.Tad pakalbinome aštuoniolikmetį Gediminą Kontrimavičių.

Ar ruošiesi eiti balsuoti?Kodėl?

Taip,nes turiu savo nuomonę ir noriu ją išreikšti.

Ką manai apie tuos, kurie neina balsuoti?

Manau,kad jeigu nesidomi politika ir jiems visiškai neįdomu,kas vyksta valstybės viduje,tai ir gerai,kad neina ,nes būna manipuliuojimi kitų ir rinkimai tampa neskaidrūs. Na,o tie, kurie tuėdami nuomonę neina,nes galvoja,kad nieko nepakeis, yra,mano nuomone, apgailetini,nes mes esame valstybės dalis ir turime išreikšti nuomonę ir ginti savo interesus,kad po to neverkšlentume dėl netinkamų įstatymų ir sąmyšio bei skandalų seime.

Yra sakoma, kad balsavimas- privilegija. Ar sutinki su šiuo teiginiu?

Tai yra kiekvieno pilietinė pareiga ir taip,tai- privilegija,nes kiekvienas pilnametis gali laisvai reikšti savo nuomonę.

Ar tavo draugai,pažįstami ruošiasi eiti balsuoti? Ar diskutuojate rinkimų tema?

Kartais padiskutuojame apie politiką,bet tai nėra viena pagrindinių temų.O dėl draugų balsavimo- dar nežinau.Kiek žinau-draugai nelabai domisi politika,tai manau, kad daug kas gali ir neiti.

Ar reklamos paskatins?

Televizijoje, radijuje bei mieste matome ir girdime daugybę reklamų, plakatų, šūkių, kurie skelbia, kad balsavimo teisė- didžiausia žmogaus privilegija, kad valdžią išsirinkti turime patys, galiausiai, kad rinktis turime atsakingai.Tačiau, ar visa tai veiksminga- galime tik spėlioti ir laukti spalio mėnesio vidurio. Galime tik pasidžiaugti, kad ši problema pastebėta ir priemonių imtasi- kada nors juk pasieksime to, kad Lietuvos visuomenė bus pilietiška ir aktyvi.



Kaišiadorių rajono laikraštis
"Atspindžiai"


Bor.

Viktoras Šinkariukas 1947 - 2008

Rugsėjo penkioliktosios rytą Kaune, savo namuose mirė 61 metų aktorius ir režisierius Viktoras Šinkariukas. Paskutiniu metu, iki pasitraukimo iš scenos, V. Šinkariukas dirbo Kauno valstybiniame dramos teatre, kuriame sukūrė paskutinį savo vaidmenį – Svidrigailovą, 2004 metais G. Varno surežisuotame F. Dostojevskio spektaklyje ,,Nusikaltimas ir bausmė“.
V. Šinkariukas 1986 metais Kauno dramos teatre pastatęs spektaklį ,,Ragatkė“, debiutavo kaip režisierius.
Prieš kelerius metus aktorius išsiskyrė su savo pirmąja žmona D. Kazragyte. Kartu su šia aktore užaugino sūnų Tomą – dramaturgą, rašytojų sąjungos narį.

Maitinimas mokyklose: senesnių kartų tvarkai sakom „Viso gero!“

Kas labiausiai įsimena iš mokyklinių laikų? Pradinių,pagrindinių, vidurinių mokyklų, gimnazijų pirmame aukšte jaučiamas valgykloje gaminamo maisto kvapas. Tačiau šiais laikais maitinimo sistema yra kiek pakitusi nei ankščiau. Pažvelgus keliasdešimt metų atgal sužinome,kad Lietuvos mokyklose mokiniai gaudavo maistą už talonus, valgiaraštis nebūdavo platus,valgyklų darbuotojai- nemandagūs ir pikti,maistas- be skonio, ką jau kalbėti apie jo išvaizdą,.O kaip yra dabar?

„Kartą maltinuke radau mažą stikliuką. O mano bendraklasis arbatoje aptiko dešimties centų monetą“,- su ironiška šypsena pasakoja dvyliktos klasės moksleivis. Tokių dalykų valgyklose pasitaiko dažnai, mat maistas yra gaminamas ne dešimčiai, o beveik tūkstančiui, o vietomis ir didesniam skaičiui žmonių. Bet ar tai pasiteisinimas?


„Nuo praeitų metų gėrimus mokykloje pilsto į vienkartinius indus- mums tai visai nepatinka. Taip pat, valgykloje kasmet kyla kainos ir kuo toliau, tuo mažiau norisi valgyti mokykloje būtent dėl šios priežasties.Dar viena problema yra ta, kad trūksta sėdimų vietų ir mažų šauštelių.“,-paklausta apie mokyklos maitinimo problemas atsako devintos klasės mokinė.Iš šių kalbų atrodo, kad mokyklų valgyklose nieko gero. Tuomet kodėl čia kiekvieną pertrauką matome daugybę valgančių mokinių?

„ Manau todėl, kad maistas yra skanus.Taip pat džiugina, kad valgykloje galima nusipirkti įvairių skanėstų, tokių kaip šokoladukai,bandelės. Asmeniškai aš džiaugiuosi, kad mokykloje nepardavinėja traškučių. Taip pat smagu, kad valgyklų darbuotojai sukasi gana greitai- netenka ilgai stovėti eilėje“,- pasakoja dešimtokas. Tačiau kalbinant jaunuolį toliau, šis prasitaria, kad meniu nėra itin platus: kone kas antrą dieną kartojasi tas pats maistas. Tik kartais, sako jis, vis atsiranda šio to skanaus- blynelių su bananais, keptų bulvyčių ar picų.

Pasidomėjus, kas atsakingas už valgiaraščio sudarymą, sužinome, kad jį sudaro vedėja, o patvirtina mokyklos direktorė. „Bet negalima teisti mūsų vedėjos dėl nedidelio pasirinkimo, nors aš nuoširdžiai manau, kad rinktis mokiniams tikrai yra iš ko- būna ir sriubos, ir pora rūšių karšto maisto, ir salotų, vaisių, sūrelių, ką jau kalbėti apie bandeles, šokoladukus ir kitas užkandas. Vedėja sudaro valgiaraštį pagal tai, kokį finansavimą gauname, kiek ir kokių mums atveža maisto produktų“,- paaiškina virėjų padėjėja. Taigi, nusiskundimus moksleiviai gali siųsti tiesiai į miesto savivaldybę- mokykla nieko pakeisti negali.

„Valgykloje dirbame keturios- vedėja, dvi virėjos ir viena padėjėja. Spėjame ir susitvarkome puikiai. Asmeniškai aš čia dirbu penkti metai ir neturiu kuo skųstis- niekada nesusidūriau su vagystėmis, per dideliu darbo krūviu ar nekultūringais moksleiviais.Tiesa, vienas dalykas erzina: moksleiviai nesugeba nusinešti indų į tam skirtą vietą, kad ir kaip to prašome. Štai, net teko prikabinėti užrašų „Ačiū, kad nusinešate indus“. Bet ir šie neveikia“,-numoja ranka valgyklos darbuotoja.

Valgykloje karšto maisto kainos yra nuo vieno iki penkių litų. Norint sočiai pavalgyti ir atsigerti moksleiviui pakanka turėti keturis litus. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad moksleiviai valgo kasdien, suprantame, kad aštuoniasdešimt litų per mėnesį vien už maistą nėra labai pigu.

Yra problemos sprendimas.„Mokiniams nemokamas maitinimas skiriamas pagal rajono savivaldybės tarybos patvirtintą kreipimosi dėl socialinės paramos mokiniams tvarką: nuo mokslo metų pradžios iki kalendorinių metų pabaigos ir nuo kalendorinių metų pradžios iki ugdomosios veiklos mokykloje pabaigos. Mokiniams išdalijami mėnesio talonai. Talone nurodoma mokinio vardas, pavardė ir mėnesio diena. Kiekvieną dieną vedamas internetinis nemokamo maitinimo žurnalas.”,-taip apie nemokamą maitinimą rašo vienos mokyklos internetinėje svetainėje.
Talone būna penki litai keturiolika centų, už kuriuos socialiai remtinas jaunuolis gali pirkti viską, išskyrus kramtomąją gumą. Nemokamą maitinimą gaunanti vienuoliktos klasės moksleivė nesiskundžia- sako, kad šios sumos pakanka sočiai ir skaniai pavalgyti. “Taloną išleidžiu kasdien, nes kitaip pinigai “nuplaukia” nepanaudoti. O mokyklos maistas man labai patinka, dar neteko susidurti su neskaniu ar prastai paruoštu patiekalu”,- teigia ji.

Išvada viena- maitinimo sistema dabar- patobulėjusi.Yra ir minusų, ir pliusų, tačiau galutinai viską susumavus matome, kad visi patenkinti: mokiniai džiaugiasi skaniu maistu, valgyklos darbuotojai- gera darbo vieta, o rajonų savivaldybės- gyvenimu be skundų.

Kaišiadorių rajono laikraštis

"Atspindžiai"

Bor.