Savaitės geriausi

Ėt, tos savaitės bėga tokiu greičiu... :) Per kovo 22d. - 28 d. buvo patalpinti 53 moksleivių kūriniai.

Eilės:

1. Simas Čelutka "geluonis"
2. Aiškiaregė "Dangaus žydėjimo metas"
3. Spotuška "Dausų link"
4. Be garso "klajūnui II"
5. Pūkuotuko draugė "Antraeiliai žaidimai"

Proza:

1. Ieva ir Arnas "Žalieji kambariai"
2. Knysliukas_keičia_kailį "Tik nesijuok"
3. galimanevadinti "Jie mano ketvirtadienis"
4. Fever "Langas, pro kurį matau dangų (2)"
5. cocoro "Mano laidotuvės"

Trečiasis atėjimas su nusivylimais. Aukštalygininkai

Sveiki, mielieji pertraukiečiai!
Vėl rašau dėl kelių pastebėjimų. Ypač tai krito į akį man neseniai, pradėjus daugiau publikuoti, nes savus kūrinius, žinoma, žiūri ir tikrini labiau nei kitų, nuolat sukasi mintys-kada įvertins, kokius atsiliepimus parašys ir, žiūrėk, jau į naršyklės laukelį vedi www.pertrauka.lt , tačiau yra...
PROBLEMA:
Aukštalygininkų neaplankyti kūriniai!

• Dėl aukštalygininkų pasyvumo ar dėl jų skaičiaus ir nebesugebėjimo susidoroti su mūsų publikuotų kūrinių skaičiumi, kūriniai lieka nepakomentuoti. Kaip žinome, naujokai žemesnių lygių komentarais yra linkę netikėti, nes aiškiai tai yra jaunesni ar vienmečiai, nepatyrę pienburniai, kurie nieko neišmano ir aiškina kas kur kaip ir kada. Taip dažnas naujokas atkerta po komentarais, o žinutės "Ačiū" ar "Gal pakomentuotum dar ir naują kūrinį?" niekad ir nesulauki. Kyla klausimas-ar jokios pagarbos nekelia antras, o tuo labiaus trečias ar ketvirtas laiptelis, kad ir nežinai, ką tai reiškia? Vis tik gyvename visuomenėje, kuri kažkiek suskirstyta lygmenimis, pareigos irgi turi tam tikras pakopas. Čia atsakyti paliksiu tik neseniai atradusiems pertrauką nariams, grįžkime prie mano pastebėtų problemų:

• Antras didelis minusas yra tai, kad nesimato žemesniųjų lygių vertinimų tol, kol neįvertina aukštalygininkas, jei išvis įvertinama teigiamai (3 ir daugiau). Nauji nariai panikuoja, kodėl jų nevertina, kodėl nesimato ir, matyt, tai vienas iš nedaugelio klausimų kuratoriams,na juk visiems smalsu žinoti, kiek daug vartotojų jais domisi, koks įvertinimas, gal jau link trejeto ar visai link žemiausio "pažymio". Šis periodas (nuo 1 iki 3), mano manymu, bet kiek per didelis.

• Kai kurie kūriniai lieka įvertinti tik vieno ar dviejų 5/6 lygio vartotojų, todėl negali pakilti lygis, o ir vertinimas objektyvesnis, kai įvertina daugiau.

Pasvarstykime-ar verta toliau palikti tokią vertinimo sistemą (užsklandos principą) ir ar nepakvietus daugiau PROFESIONALIAU(ironija naujokams ir tie, kurie šiaušias prieš bendraamžius)skaitančių kūrinius bei komentarus rašančių žmonių?

Šiaip ar taip, gal bent kas pakeis savo nuomonę po šio kiek agitacinio pranešimo. Tokia buvo mano misija.

Gero savaitgalio visiems!

Žurnalistika - nuolatinis bėgimas, kūryba - rami svajonė

  Dienomis pastebiu ją sunerimusią, nenustygstančią vietoje. Kartais žvilgteliu, kaip ji tikra to žodžio prasme - žurnalistiškai prisidega cigaretę ir susimąsto. Vakarais atkreipiu dėmesį į  jos mašiną 
vis dar  stovinčią prie redakcijos pastato. 
   Su Lietuvos ryto žurnaliste, „Alio Jonava“ laikraščio redaktore Jurgita Činkiene  kalbėjomės apie  žurnalistinio darbo specifiką ir gyvenimiškus potyrius.

Kokia buvo jūsų žurnalistinio gyvenimo pradžia? Kada tuo susidomėjote?

Susidomėjau šeštoje klasėje, kai vieną pavasario dieną per pertrauką klasiokė pasakė “Aš stosiu į žurnalistikos institutą”.

Kažkaip labai patiko tas žodis – žurnalistika. Nors tada dar nežinojau, koks yra žurnalisto darbas, nežinojau ir to, kad jokio “žurnalistikos instituto” iš viso nėra, o žurnalistus ruošia VU.

Nepamenu, kelintoje klasėje pradėjau rašyti į tuometinį “Moksleivio” žurnalą. Gal devintoje? Rašiau apie muziką, nes tuomet tai buvo vienintelė tema, kuri man atrodė įdomi.

Mano pirmoji pašnekovė – dainininkė Eurika Masytė. Tada jos atliekama daina “Laisvė” buvo labai populiari, o ji pati – pirmojo ryškumo žvaigždė 

Juokinga dabar prisiminti, kaip tada drebėjo rankos ir kojos. Bet Eurika pasirodė labai mielas žmogus, ir interviu pavyko. Kaip, beje, ir pats straipsnis apie ją. Į pirmąjį savo interviu vežiausi vyšnių. Nežinau, kodėl. Tiesiog tada šovė tokia mintis. O Eurika tada mane vaišino varške, nes daugiau nieko namuose neturėjo. Taigi, per interviu valgėme vyšnias su varške.

Keista, bet vėliau mudviejų keliai vėl susikirto. Po kelerių metų kartu ėmėme dirbti viename leidinyje. Su Eurika bendraujame iki šiol. Tiesa, dabar – daug rečiau nei tuomet, kai kartu dirbome. Tačiau Eurika yra tas žmogus, kuriam bet kada galiu paskambinti ir paklausti, kaip sekasi ar pasiūlyti išgerti arbatos. Tai – mielas ir paprastas žmogus. Man nuoširdžiai gaila, kad ji nebedainuoja...

Beje, esu jai pasakojusi, kad ji buvo mano pirmoji pašnekovė, ir tai, kaip aš bijojau susitikti su ja. Smagiai iš to pasijuokėme.

Kokios blogosios tokio darbo pusės?

Sunkus klausimas. Jei pasakyčiau, kad jokių, tai niekas nepatikėtų. Dabar daug kalbama apie “užsakomąją žurnalistiką”, apie tai, kad verslo grupuočių interesai valdo kone visą žiniasklaidą. Apie tai nekalbėsiu, nes tiesiog nežinau. Man neteko rašyti per prievartą redaktorių brukamų temų.

Viena iš tariamų blogųjų pusių – nuolatinis laiko stygius. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, tačiau aš nuolatos neturiu laiko. Diena pralekia akimirksniu, ir lieka aibė neužbaigtų darbų. Kartais tenka keltis ir naktį, jei įvyksta koks nors rimtas įvykis. Nežinau, kiek vakarų ir naktų praleista gaisruose, nusikaltimų vietose ir taip toliau. Bet ir vėl – tai ir yra mano gyvenimo būdas, tai ir yra tai, ką aš veikiu.

Tarkime, rytoj – ketvirtadienis. Iš ryto važiuoju į vieno ūkininko ūkį, tada – Tarybos posėdis. Vakare pabaigiu rašyti ir maketuoti “Alio Jonavą”. Penktadienį į spaustuvę išsiunčiu “Alio Jonavą”, tada kartu su humoristu Raimondu Šilansku “tranzuoju” į Klaipėdą (tema – R.Šilansko kelionės autostopu). Kaip ir kada iš ten grįšiu – dar nesugalvojau. Turbūt teks važiuoti autobusu. Be to, Klaipėdoje, jei spėsiu, turiu pakalbinti dar vieną žmogų.

Paprastai važiuodama automobiliu, telefonu susiderinu ir kitas temas – kitos dienos arba savaitės. Be to, važiuojat man gimsta daug naujų idėjų. Kartais jas įsirašau į diktofoną – kad nepamirščiau.

Trumpiau tariant – darbo daug, be to, tenka dirbti ir per šventes. Bet man tai patinka. Mėgstu verstis per galvą, skubėti, nespėti, tada pykti ant savęs ir viso pasaulio, o atėjus vakarui suprasti, kad ši diena buvo tiesiog šauni.

Jūsų manymu, ar būtina baigti žurnalistikos studijas,kad galėtum
būti geru žurnalistu?


Jeigu būčiau žinojusi, kad bus toks klausimas, net nebūčiau sutikusi iš viso duoti šio interviu! Juokauju, žinoma.

Studijas baigti reikia. Žurnalistikos arba kitas. Tai – vienareikšmiška. Tik gaila, kad savo laiku man pritrūko proto. Todėl nesimokiau. Mat galvojau, kad ir taip viską moku 

Juokinga, aišku, bet iš tiesų tada taip galvojau.

Tačiau yra nemažai pavyzdžių, kada baigę žurnalistikos studijas žmonės neranda vietos po saule, arba taip ir neišmoksta rašyti. Joks universitetas neišmokys to, kas yra jaučiama, kas – neapčiuopiama, kas neparašyta jokiuose vadovėliuose.

Šiame darbe reikia ne tik žinių, bet ir nuojautos. Mokėjimo klausyti. Sugebėjimo atsirinkti, kas įdomu, o kas – ne.

Pavyzdžiui, kalbi su žmogumi. Ir viduryje pokalbio jis staiga pasako kokią nors frazę. Arba tu nugirsti sakinio fragmentą, su supranti – tai yra pirmas sakinys. Iš aibės informacijos sudėlioti tekstą, logiškai sudėti akcentus - tai, mano manymu, pagrindiniai dalykai.

Žurnalistika man niekada nebus specialybė. Žurnalistika man – gyvenimo būdas. Be rašymo neįsivaizduoju savęs.

Ne kartą teko tvarkyti (redaguoti) kitų žurnalistų tekstus. Tiek Jonavoje, tiek dirbant Vilniuje. Ir kartais būdavo juokinga ir graudu, kai žmonės, baigę universitetus, ne tik rašyti nemoka, bet ir gramatines klaidas daro.

Kaip reaguojate į jaunųjų žurnalistų bandymus?
Teigiamai.

Kodėl verta/neverta pasirinkti tokią profesiją?
Jei gali nerašyti – nerašyk. O jei negali – tada rašyk  Jei rimtai, nežinau. Žmonės renkasi tai, ko patys nori.

Šiaip žiniasklaidos reitingai yra smuktelėję žemyn. Tačiau tikiu, kad laikinai  Neseniai www.bernardinai.lt Rimvydas Paleckis, kuris garsėja savo aštriu ir taikliu požiūriu į žiniasklaidą, pastebėjo, kad situacija keičiasi. Mažais žingsneliais, bet į gerąją pusę.

Jūsų manymu, kokie faktoriai įtakoja kokybišką žurnalistinį darbą?

Kalbėdama apie blogas puses, jau įvardijau tai, ką norėjau pasakyti apie žurnalistiką, tai daugiau nekartosiu.

 Koks jūsų požiūris į kūrybą? ( įvairią meninę raišką)
Žurnalistiniame darbe tai padeda ar trukdo?

Nei taip, nei taip. Niekada apie tai nemąsčiau. Aš šių dviejų dalykų iš viso nesieju. Kaip jau minėjau, man žurnalistika yra nuolatinis bėgimas, o kūryba – tik rami svajonė.

Savaitės geriausi

Šią savaitę sulaukėme šiek tiek kuklesnio - 44 eilių ir prozos skyrių kūrinių. Štai jų penketukas.
Savaitė nuo kovo 5 d. iki 21 d.

Eilės:
1. esu karutis "∞"
2. Tao "Dedikacijos. [1]"
3. Pažymėtas Langelis "Veduosi rembrantą žvejoti"
4. Aiškiaregė "4 + n"
5. Tao "Prisilietimai"

Proza:
1. Matio ir Holly "Iš prozos: Le journal intime mort de Franc"
2. Knysliukas "Tušti skambučiai"
3. Eternal_Light "Piešinys"
4. pareigūnas Dafis "Psichodelija (9)"
5. -

Pertraukos naujokų kuratorių darbas + pasiūlymas

Tikiu, kad daugeliui keistai nuskambėjo šio pranešimo pavadinimas. Iš karto krinta į akis žodis "darbas". Taip, čia galiu dėti ir kabutes.
Mes persekiojame naujokus, gaudome juos pagal registracijos numeriukus ir meilikaujame: "Gal turi klausimų, ar yra neaiškumų?"; "Visada galime padėti..." Galiausiai, kai kurie mūsų žodžiai net nepasiekia mylimo naujoko, nes jis būna ištrintas, užblokuotas arba šiaip sumąstė užmiršti šį kampelį. Čia buvo šioks toks pasiguodimas. Sprendimas tik vienas-pašalinti šią pareigą, kaip konkretų kelių žmonių darbą. Galbūt kiekvienas iš mūsų turėtume jausti pareigą sutikti naujokus ir gražiai priimti į jau daugiau nei metus besiformuojantį ratą?
Taip pat norisi paskatinti ir naujokus daugiau sakyti, kas jiems neaišku, kas patinka, nepatinka, ką galėtume keisti, į ką atsižvelgti, kuo galėtume padėti, pamokyti. Man patinka, kai prašo pakuomentuoti patys, o ne verkšlena, jog niekas nekomentuoja ar kad komentarai prasti. Nebijokite prašyti paaiškinti!
Tai tiek, baigiu savo kalbą su didžiuliu skatinimu toliau bendrauti dar glaudžiau ir draugiškiau.

P.S. jei dar kam įdomu, kuratorių pareigas atlieka Giedra, Realist ir Spot.

Taip pat nepraleisiu progos pasinaudoti tarnybinėmis privilegijomis ir pasveikinsiu lėlininką, Rivą ir ypač Holly su Vainium!

Pokalbis su Gintaru Grajausku

Praeitą savaitę pertraukoje svečiavosi poetas, eseistas, dramaturgas, prozininkas, dainų autorius ir atlikėjas  - Gintaras Grajauskas. Su juo kalbėjomės virtualiasiais kanalais.
 
1.Ar sunku prasimušti į Lietuvos literatūros elitą?


Muštis visada nelengva, o dar su elitu. Galima gauti grąžos.

Todėl ir nesimušu, visada esu pabrėžtinai mandagus ir galantiškas.


2. Jūs menininkas, kokioje erdvėje jūs gyvenate? ( bohemoje ar realybėje?)

Labiausiai gyvenu savo virtuvėje, ypač naktimis. Bohemoje ir realybėje gali gyventi tik labai tvirti ir herojiški žmonės, tai ne man.




3. Jei turėtumėte galimybę išvykti kur norite, kokią vietą/šalį
pasirinktumėte? Kodėl?

Tiesiog nuolat migruočiau po pasaulį savo virtuvėje, kaip kokioje keliaujančioje Haulo pilyje (žr. Myazaki).


4. Kas Jūsų literatūros „dievukai" Lietuvoje ir už jos ribų?

Dievukų jau senokai nebeturiu. Mat nuo dievukų iki stabukų – vienas žingsnis.


5.Kas Jums apskritai yra kūryba?

Anksčiau maniau, jog tai dovana. Dabar vis dažniau pagalvoju, kad gal visgi prakeiksmas. Bet labai nedramatizuoju – išmokau nebėgti nuo ir nebesiveržti į.




6. Šią savaitę daugiau dėmesio skyrėte pertraukai, kuo
patraukli/nepatraukli šiuolaikinio jaunimo kūryba?

Bent keletas tų jauniklių rašys ir toliau, jau nebe pertraukų metu. Visai patrauklių jauniklių.

O nepatrauklumai – labai panašūs, kaip ir vyresniųjų „rašykuose". Dauguma kažkodėl labai pamėgę vieną ir tą patį eilėraščio modelį – tiksliau, ne eilėraščio net, o jo imitacijos. Tokią tirštą košę – malošę; ką turim, tą dedam. Kad tik įspūdingiau atrodytų. Kuo tirščiau, tuo virėjas manosi esąs didesnis meistras.

Suomiai turi tokį posakį: „triukšmo daug, o vilnos maža, - pasakė velnias, pešdamas katę".


7. Ar pastebėjote pertraukoje ryškesnių talentų? Ar norėsite dar kada
vėl pasisvečiuoti?

Pastebėjau. Kita vertus, lyg pastebėjau ir kažkokį keistą bendrą nuovargį, apatiją. Gal tiesiog laikas toks – pavasaris, chlorofilo stygius.

Mielai pasisvečiuosiu, bet kuriuo metų laiku.


8.Kokios kūrybos reikia šiuolaikinei visuomenei daugiau, lyrikos ar
neišvengiamų modernizmo srovių?

Sakyčiau - moderniosios lyrikos. Visų labiausiai turbūt reikia ne srovių ir krypčių, o tiesiog žmonių, drįstančių kalbėti savo nuosavu balsu.


9. Kokie jūsų ateities planai? ( kalbant apie literatūrinį/meninį gyvenimą)

Šiemet – išleisti eilėraščių knygą Lietuvoje. Jei niekas nesutrukdys – ir keletą knygaičių Prancūzijoje bei Italijoje.

Dar - pagroti su "Kontrabanda", gal ką nors ir įrašyti. Ir bus gana tam kartui - o kitąmet matysim.





Gražios ir produktyvios dienos!

Kaukės. Euforija ir nedorybė

  Šį nuobodų ir kiek aptingusį vakarą pabandysim paanalizuoti adekvatų/neadekvatų žmonių elgesį viešumos pozoje. Tiksliau, koks menininkas ( jis irgi žmogus) tampa susidūręs su viešumu - parodos, renginio, pasirodymo metu. Ir kuo jo tikroji poza skiriasi nuo susikurto įvaizdžio visuomenėje. Neneigsiu, apie tai papostringauti pasiūlė vienas rašykų vartotojas - Majestas. 

 Kam reikalingos kaukės?

Subjektyvia mano nuomone yra keletas pagrindinių priežaščių:
o) susikurtas įvaizdis gali būti daug patrauklesnis už realią žmogaus ( ir menininko) išraišką
o) Kodėl ( po galais) tu atsitiktiniams prašalaičiams turi būti nuoširdus, atviras ir atidaryti save tarsi stalčių?
o) Alternatyvaus įvaizdžio dėka paprastai susilauki daugiau dėmesio
o) iššaukiantis elgesys (kurio gink dieve sau nedrįstum leisti darbe, mokymosi įstaigoje,  galų gale autobuse) padeda išsikrauti
o) įdomus arba tau nebūdingas elgesys, apranga ir etc. ( gali būti tiek ramus, tiek intelektualus, tiek pašėlęs) reikalingas norimo įvaizdžio susikūrimui prieš žiniasklaidą. Pvz. vyksta dar nelabai žymaus dailininko paroda, o jis ima žurnalistams pasakoti neįtikėtinas istorijas kaip jis mėto teptukus nuo devinto savo namo aukšto ir taip gaudo mūzą. ( skanus kąsnelis )

Kaukių nešiojimo problemos

o) sąžinės problema - kai viskam pasibaigus imi save griaužti,kad impulsyviai nebūnai savimi arba parsidavei ir darei to, ko tikėjosi iš tavęs
o) Kai kurie žmonės nuoširdžiai tiki,kad esi toks kokį matė
o) palieka antrosios pusės, šeima, ima nekęsti draugai ( čia jau serialinės dilemos)
o) kartą paragavęs - negali sustot
o) labai greitai gali susimaišyti kur tikrasis tu, o kur vaidyba

Ar verta išsidirbinėti, staipytis ar tiesiog būti ne savimi,kai tam pasitaiko tokia proga ir iki kokio lygio galima tuo žaisti?

( čia jūsų nuomonėms ir apmąstymams, o gal ir pastebėjimams iš renginių, reginių, parodų ar kitokių gyvenimo atvejų)