Pokalbis su Gintaru Grajausku

Praeitą savaitę pertraukoje svečiavosi poetas, eseistas, dramaturgas, prozininkas, dainų autorius ir atlikėjas  - Gintaras Grajauskas. Su juo kalbėjomės virtualiasiais kanalais.
 
1.Ar sunku prasimušti į Lietuvos literatūros elitą?


Muštis visada nelengva, o dar su elitu. Galima gauti grąžos.

Todėl ir nesimušu, visada esu pabrėžtinai mandagus ir galantiškas.


2. Jūs menininkas, kokioje erdvėje jūs gyvenate? ( bohemoje ar realybėje?)

Labiausiai gyvenu savo virtuvėje, ypač naktimis. Bohemoje ir realybėje gali gyventi tik labai tvirti ir herojiški žmonės, tai ne man.




3. Jei turėtumėte galimybę išvykti kur norite, kokią vietą/šalį
pasirinktumėte? Kodėl?

Tiesiog nuolat migruočiau po pasaulį savo virtuvėje, kaip kokioje keliaujančioje Haulo pilyje (žr. Myazaki).


4. Kas Jūsų literatūros „dievukai" Lietuvoje ir už jos ribų?

Dievukų jau senokai nebeturiu. Mat nuo dievukų iki stabukų – vienas žingsnis.


5.Kas Jums apskritai yra kūryba?

Anksčiau maniau, jog tai dovana. Dabar vis dažniau pagalvoju, kad gal visgi prakeiksmas. Bet labai nedramatizuoju – išmokau nebėgti nuo ir nebesiveržti į.




6. Šią savaitę daugiau dėmesio skyrėte pertraukai, kuo
patraukli/nepatraukli šiuolaikinio jaunimo kūryba?

Bent keletas tų jauniklių rašys ir toliau, jau nebe pertraukų metu. Visai patrauklių jauniklių.

O nepatrauklumai – labai panašūs, kaip ir vyresniųjų „rašykuose". Dauguma kažkodėl labai pamėgę vieną ir tą patį eilėraščio modelį – tiksliau, ne eilėraščio net, o jo imitacijos. Tokią tirštą košę – malošę; ką turim, tą dedam. Kad tik įspūdingiau atrodytų. Kuo tirščiau, tuo virėjas manosi esąs didesnis meistras.

Suomiai turi tokį posakį: „triukšmo daug, o vilnos maža, - pasakė velnias, pešdamas katę".


7. Ar pastebėjote pertraukoje ryškesnių talentų? Ar norėsite dar kada
vėl pasisvečiuoti?

Pastebėjau. Kita vertus, lyg pastebėjau ir kažkokį keistą bendrą nuovargį, apatiją. Gal tiesiog laikas toks – pavasaris, chlorofilo stygius.

Mielai pasisvečiuosiu, bet kuriuo metų laiku.


8.Kokios kūrybos reikia šiuolaikinei visuomenei daugiau, lyrikos ar
neišvengiamų modernizmo srovių?

Sakyčiau - moderniosios lyrikos. Visų labiausiai turbūt reikia ne srovių ir krypčių, o tiesiog žmonių, drįstančių kalbėti savo nuosavu balsu.


9. Kokie jūsų ateities planai? ( kalbant apie literatūrinį/meninį gyvenimą)

Šiemet – išleisti eilėraščių knygą Lietuvoje. Jei niekas nesutrukdys – ir keletą knygaičių Prancūzijoje bei Italijoje.

Dar - pagroti su "Kontrabanda", gal ką nors ir įrašyti. Ir bus gana tam kartui - o kitąmet matysim.





Gražios ir produktyvios dienos!