Žurnalistika - nuolatinis bėgimas, kūryba - rami svajonė

  Dienomis pastebiu ją sunerimusią, nenustygstančią vietoje. Kartais žvilgteliu, kaip ji tikra to žodžio prasme - žurnalistiškai prisidega cigaretę ir susimąsto. Vakarais atkreipiu dėmesį į  jos mašiną 
vis dar  stovinčią prie redakcijos pastato. 
   Su Lietuvos ryto žurnaliste, „Alio Jonava“ laikraščio redaktore Jurgita Činkiene  kalbėjomės apie  žurnalistinio darbo specifiką ir gyvenimiškus potyrius.

Kokia buvo jūsų žurnalistinio gyvenimo pradžia? Kada tuo susidomėjote?

Susidomėjau šeštoje klasėje, kai vieną pavasario dieną per pertrauką klasiokė pasakė “Aš stosiu į žurnalistikos institutą”.

Kažkaip labai patiko tas žodis – žurnalistika. Nors tada dar nežinojau, koks yra žurnalisto darbas, nežinojau ir to, kad jokio “žurnalistikos instituto” iš viso nėra, o žurnalistus ruošia VU.

Nepamenu, kelintoje klasėje pradėjau rašyti į tuometinį “Moksleivio” žurnalą. Gal devintoje? Rašiau apie muziką, nes tuomet tai buvo vienintelė tema, kuri man atrodė įdomi.

Mano pirmoji pašnekovė – dainininkė Eurika Masytė. Tada jos atliekama daina “Laisvė” buvo labai populiari, o ji pati – pirmojo ryškumo žvaigždė 

Juokinga dabar prisiminti, kaip tada drebėjo rankos ir kojos. Bet Eurika pasirodė labai mielas žmogus, ir interviu pavyko. Kaip, beje, ir pats straipsnis apie ją. Į pirmąjį savo interviu vežiausi vyšnių. Nežinau, kodėl. Tiesiog tada šovė tokia mintis. O Eurika tada mane vaišino varške, nes daugiau nieko namuose neturėjo. Taigi, per interviu valgėme vyšnias su varške.

Keista, bet vėliau mudviejų keliai vėl susikirto. Po kelerių metų kartu ėmėme dirbti viename leidinyje. Su Eurika bendraujame iki šiol. Tiesa, dabar – daug rečiau nei tuomet, kai kartu dirbome. Tačiau Eurika yra tas žmogus, kuriam bet kada galiu paskambinti ir paklausti, kaip sekasi ar pasiūlyti išgerti arbatos. Tai – mielas ir paprastas žmogus. Man nuoširdžiai gaila, kad ji nebedainuoja...

Beje, esu jai pasakojusi, kad ji buvo mano pirmoji pašnekovė, ir tai, kaip aš bijojau susitikti su ja. Smagiai iš to pasijuokėme.

Kokios blogosios tokio darbo pusės?

Sunkus klausimas. Jei pasakyčiau, kad jokių, tai niekas nepatikėtų. Dabar daug kalbama apie “užsakomąją žurnalistiką”, apie tai, kad verslo grupuočių interesai valdo kone visą žiniasklaidą. Apie tai nekalbėsiu, nes tiesiog nežinau. Man neteko rašyti per prievartą redaktorių brukamų temų.

Viena iš tariamų blogųjų pusių – nuolatinis laiko stygius. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, tačiau aš nuolatos neturiu laiko. Diena pralekia akimirksniu, ir lieka aibė neužbaigtų darbų. Kartais tenka keltis ir naktį, jei įvyksta koks nors rimtas įvykis. Nežinau, kiek vakarų ir naktų praleista gaisruose, nusikaltimų vietose ir taip toliau. Bet ir vėl – tai ir yra mano gyvenimo būdas, tai ir yra tai, ką aš veikiu.

Tarkime, rytoj – ketvirtadienis. Iš ryto važiuoju į vieno ūkininko ūkį, tada – Tarybos posėdis. Vakare pabaigiu rašyti ir maketuoti “Alio Jonavą”. Penktadienį į spaustuvę išsiunčiu “Alio Jonavą”, tada kartu su humoristu Raimondu Šilansku “tranzuoju” į Klaipėdą (tema – R.Šilansko kelionės autostopu). Kaip ir kada iš ten grįšiu – dar nesugalvojau. Turbūt teks važiuoti autobusu. Be to, Klaipėdoje, jei spėsiu, turiu pakalbinti dar vieną žmogų.

Paprastai važiuodama automobiliu, telefonu susiderinu ir kitas temas – kitos dienos arba savaitės. Be to, važiuojat man gimsta daug naujų idėjų. Kartais jas įsirašau į diktofoną – kad nepamirščiau.

Trumpiau tariant – darbo daug, be to, tenka dirbti ir per šventes. Bet man tai patinka. Mėgstu verstis per galvą, skubėti, nespėti, tada pykti ant savęs ir viso pasaulio, o atėjus vakarui suprasti, kad ši diena buvo tiesiog šauni.

Jūsų manymu, ar būtina baigti žurnalistikos studijas,kad galėtum
būti geru žurnalistu?


Jeigu būčiau žinojusi, kad bus toks klausimas, net nebūčiau sutikusi iš viso duoti šio interviu! Juokauju, žinoma.

Studijas baigti reikia. Žurnalistikos arba kitas. Tai – vienareikšmiška. Tik gaila, kad savo laiku man pritrūko proto. Todėl nesimokiau. Mat galvojau, kad ir taip viską moku 

Juokinga, aišku, bet iš tiesų tada taip galvojau.

Tačiau yra nemažai pavyzdžių, kada baigę žurnalistikos studijas žmonės neranda vietos po saule, arba taip ir neišmoksta rašyti. Joks universitetas neišmokys to, kas yra jaučiama, kas – neapčiuopiama, kas neparašyta jokiuose vadovėliuose.

Šiame darbe reikia ne tik žinių, bet ir nuojautos. Mokėjimo klausyti. Sugebėjimo atsirinkti, kas įdomu, o kas – ne.

Pavyzdžiui, kalbi su žmogumi. Ir viduryje pokalbio jis staiga pasako kokią nors frazę. Arba tu nugirsti sakinio fragmentą, su supranti – tai yra pirmas sakinys. Iš aibės informacijos sudėlioti tekstą, logiškai sudėti akcentus - tai, mano manymu, pagrindiniai dalykai.

Žurnalistika man niekada nebus specialybė. Žurnalistika man – gyvenimo būdas. Be rašymo neįsivaizduoju savęs.

Ne kartą teko tvarkyti (redaguoti) kitų žurnalistų tekstus. Tiek Jonavoje, tiek dirbant Vilniuje. Ir kartais būdavo juokinga ir graudu, kai žmonės, baigę universitetus, ne tik rašyti nemoka, bet ir gramatines klaidas daro.

Kaip reaguojate į jaunųjų žurnalistų bandymus?
Teigiamai.

Kodėl verta/neverta pasirinkti tokią profesiją?
Jei gali nerašyti – nerašyk. O jei negali – tada rašyk  Jei rimtai, nežinau. Žmonės renkasi tai, ko patys nori.

Šiaip žiniasklaidos reitingai yra smuktelėję žemyn. Tačiau tikiu, kad laikinai  Neseniai www.bernardinai.lt Rimvydas Paleckis, kuris garsėja savo aštriu ir taikliu požiūriu į žiniasklaidą, pastebėjo, kad situacija keičiasi. Mažais žingsneliais, bet į gerąją pusę.

Jūsų manymu, kokie faktoriai įtakoja kokybišką žurnalistinį darbą?

Kalbėdama apie blogas puses, jau įvardijau tai, ką norėjau pasakyti apie žurnalistiką, tai daugiau nekartosiu.

 Koks jūsų požiūris į kūrybą? ( įvairią meninę raišką)
Žurnalistiniame darbe tai padeda ar trukdo?

Nei taip, nei taip. Niekada apie tai nemąsčiau. Aš šių dviejų dalykų iš viso nesieju. Kaip jau minėjau, man žurnalistika yra nuolatinis bėgimas, o kūryba – tik rami svajonė.