Kai išjugiame arbatinuką vanduo dar keliolika sekundžių jame burbuliuoja. Kol nustos kilti garai ir spjaudytis karštais lašais šis insidentas, dar turėtų praeiti kelios dienos. Nesiskųsiu,kad buvau išvadinta klastinga ir dar kitaip. Nesiskusių,kad atkalbinėjant buvusį blogo savininką netrinti sugaišau valandą.
13 pertraukiečių pasisakė už blogo egzistavimą
3 - prieš.
Nežinau ar jiems arbata per stipri buvo, ar čia lenda anot mūsų ex kažkokios mafijų ir šalininkų kompanijos ( tiesa, tokiais dalykais netikiu,tikiu tik palankiomis arba nepalankiomis nuomonėmis),bet trims žmonėms blogo nereikia. Džiugu,kad tik trims.
Vis dar naiviai tikiuos sulaukti realist ir kitų,kurie vedė blogo rubrikas,nes viena aš nepavešiu šito karučio. Vienas žmogus negali valdyti valstybės, pastatyti namo ir jam įkvpėti sielos. Vienas žmogus yra tik pats sau.
Prisiminiau pokalbį su senu bičiulu inteligentiškoje prancūžiško stiliaus kavinėje. Jis man sakė:
- aš turiu viską,ko siekiau visus šiuos metus. Milžinišką IQ, perspektyvią profesiją, turiu savo talentus groti,kurie sužavėjo Europą, turiu išpuoselėtą kūną ir išganytą sielą. Bet dabar suvokiu,kad vienam man to nereikia ir atiduočiau beveik viską,kad šalia būtų žmogus - geras draugas ar mylimoji,kad būtų žmogus,kuris bent palinkėtų labos nakties ir pasakytų,kad pasigenda.
Ir aš tylėjau,nes visą tai buvau jam pasakius prieš kelis metus. Reziume to - niekas negali išgyventi vienas, nebent kaktusas dykumoje,bet ir jis savo spygliais atbaido. Nebūkim pavieniais kaktusais, būkim giraitė.
Visa ši šnekta tik tam,kad pasakyčiau kaip reikia statybininkų,nes paklotas tik pamatas ir ką pastatysim - lūšnelę ar rūmus priklauso tik nuo mūsų, o ne nuo manęs.
Riva
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą