Palaukit, aš dar be kelnių arba Dabar, bet ne čia Jonavoje

Praeitų metų pavasarį jonaviečiai buvo kviečiami pažiūrėti ir įvertinti Jurgos Chvainickaitės statytą miuziklą“Dabar,bet ne čia“. Aštuoniolikmetė mergina turėjo planų studijuoti meno vadybą ir kultūros istoriją ir kaip stojamąjį darbą ji paruošė miuziklą pagal draugės Vestos Pesliakaitės parašytą pjesę. Jonaviečių susidomėjimas buvo nemažas, salė buvo puspilnė- o tai retas atvejis tokio dydžio miestelyje kaip Jonava.

Miuziklo aktorius Justas, paklaustas, kokios naujos patirties įgavo vaidindamas,kas patiko,kas ne, atsakė taip:
Vadindamas supratau , kad labai svarbu geras režisierius , kuris puikiai suvaldo savo aktorius. Taip pat , kad puikiam pasirodymaui reikia skirti ne daug, o labai daug laiko. Patiko žmones, su kuriais repeticijų dėka pradėjau bendraut – tai tapo puikių santykių pradžia. Justas

Nuotraukos dešinėje-jaunoji režisierė

Pakalbinome Jurgą

Kaip kilo idėja statyti spektaklį?

Mano miuziklas – projektas vietoj stojamojo egzamino į LMTA.

Apie ką tavo spektaklis?

Pjesė, pagal kurią jį stačiau - tai dvi meilės istorijos; prieš dešimt metų ir dabar. Tie patys veikėjai, ta pati vieta, tik laikas kitas. Miuziklas - tie patys du trijų žmonių meilės romanai, kurie vyksta ne šiaip. Veikėjams atrodo, kad gyvenimą ir jausmus valdo patys, nors taip ir nėra. Norėjau įkvėpti žmones, kurie bijo gyventi taip kaip nori. Sakiau, kad gyvenimas yra filmas, kurio režisierius esi pats, tik TU, žmogau.

Kaip atsirinkai aktorius?

Visi aktoriai – mano draugai, toli ieškoti nereikėjo, visi jie talentingi, scenos žmonės. Vaidmenys skirsčiau pagal gebėjimus – vieni šoko, kiti dainavo, treti grojo.

Kas buvo sunkiausia?

Sunkiausia atskiras miuziklo dalis “sulipdyti” taip, kad žiūrovas matytų tai, ką kam norėjai parodyti. Vienai ir rašyti muziką, ir statyti šokius, dirbti su aktoriais ir jų tekstais yra sunku.

Koks jausmas buvo stebėti scenoje savo režisuotą vaidinimą?

Pati buvau scenoje. Tuo metu labai nesijaudinau, baisiau buvo pamatyti filmuotą medžiagą, reikėjo filmuoti ir repeticijas, būtume išvengę kai kurių klaidų.

Ar sunku jaunimą prikalbinti dalyvauti panašioje veikloje?

Ar sunku? Ne! Nei vieno nereikėjo įkalbinėti, visiem tai buvo nauja, įdomu. Labai didžiuojuosi tais, kurie išdrįso, aš labai jiems visiems dėkinga.

Ar yra planų ateityje ir vėl tuo užsiimti?

Taip. Tik dabar jau visai kitaip viską organizuočiau. Žinau, kad niekas nesukurs geresnės choreografijos nei šokantis ir šokį mylintis žmogus, o dainuoti mokyti gali tik tas, kuris tikrai žino, kaip tai daryti.

Miuziklas pavyko, aktoriai negali pamiršti įspūdžių, kuriuos jiems paliko repeticijos ir premjera, kaip antai viena aktorė pasakojo, jog premjeros metu vienam vaikinui buvo laikas eiti į sceną, Jurga nematydama jo ragino, kad šis pasiskubintų, o jaunasis aktorius išrėžė : "Palaukit, aš dar be kelnių!!!". "Tokių situacijų buvo daug",- teigė jaunuoliai.

Kaip matome, didžiausias veiksmas vyksta mažuosiuose miesteliuose. Kitą kartą apžvelgsiu dar vieną jonaviečių paruoštą spektaklį. Nepraleiskite progos.Šypt.

Bor.