“Ar žinote ką reiškia apgirsti iš laimės?” , - tokiu klausimu į jaunuosius piligrimus kreipėsi vienas kunigas Jaunimo dienos Didžiųjų Žemaičių Kalvarijos atlaidų metu. Daugelis susimąstė ir netrukus, o galbūt grįžę namo nedvejodami atsakė - taip! Nes būtent taip tą šeštadienio popietę jautėsi ir atrodė pabūti su Dievu į Kestutaičius rinkęsis jaunimas, iš kurių daugiau nei pusė, iki šventos vietos savaitę keliavo pėsčiomis. Ir taip ne pirmus metus!
Tarp renginio savanorių ir aktyviai „saulės šokiu“ Dievą šlovinusių dalyvių buvo ir nemažas būrys mažeikiškių, viekšniškių, sediškių...
Bažnyčioje jautėsi laisvai
Prie tikinčio jaunimo su nedideliu būreliu skautų ir Šv. Pranciškaus Asyziečio bažnyčios choreliu prisijungėme Alsėdžiuose, kur šiuolaikiškus žodžius, tokius kaip cool ir fainiai, vartojantis kunigas kiekvieną iš mūsų kvietė atsiverti susitikimui su Dievu. Tokiame renginyje buvau pirmą kartą, todėl maloniai nustebau kai pamačiau šimtus jaunų žmonių, kurie bažnyčioje ne tik sėdėjo ant grindų, garsiai diskutavo su kunigu, bet netgi plojo bei švilpė! O lauke po sočių pietų nemažas būrys entuziastų prisijungė prie ekspresyvaus panevėžiškių kurto rytietiško šokio, privertusio nusišypsoti net ir santūriausius dalyvius.
Piligrimus pasitiko šiltai
Pailsėję ir pasisotinę Alsėdžiuose, tęsėme piligrimų kelionę į Ž. Kalvariją. Nupėdinome nei daug, nei mažai – apie penkiolika km tai tikrai. Tačiau kelionė kaip ir visada tokiais atvejais neprailgo – kiekvieną lydėjo seni ir susirasti draugai, taip pat giesmės, kuriomis ne tik šlovinome Viešpatį, bet tokiu būdu ir priartėjome prie jo.
„Giesmė nėra tiesiog daina, tai mūsų širdies balsas“, - taip susirinkusiam jaunimui kalbėjo vyskupas Jonas Kauneckas.
Besišnekučiuojant ir giedant laikas praslinko labai greit , tad nė nepajutome, kaip prieš mūsų akis atsivėrė Žemaičių Kalvarijos bažnyčios bokštai. Į miestelio gatves plaukė žmonės – visi norėjo pamatyti keliaujančius piligrimus. Vieni stebėjosi, kiti palaikė mus visą pasakančiais žvilgsniais, šypsenomis ir rankų mostais. O mes žinoma, neužmiršome įrodyti, kad esame jaunimas – nepagailėjome susirinkusiems nei plojimų, nei švilpesių ir laimės šūksnių!
Atrado ryšį su Dievu
Po susitikimo bazilikoje mūsų laukė šventinė programa Ž.Kalvarijos kultūros centre – turėjome dar vieną galimybę pasidžiaugti Dievu kartu. Šią popietę klausėmės ne pirmus metus Kalvarijos atlaiduose dalyvaujančių jaunuolių atliekamų dainų, o programą užbaigėme giesme, kurią giedojome susikibę už rankų. Bet didžiausią ir nepakartojamą įspūdį paliko Žvakių vigilija.
Ilgiau nei dvi valandas trukusi procesija privertė kitomis akimis pažvelgti į tikėjimą. Kalnai – kristaus kelias, privertė pamąstyti apie savo gyvenimą, o įspūdingas reginys naktį – mažų žiburėlių (žvakių) šviesa ne vienam, ieškančiam dvasios ramybės, įkvėpė didesnio pasitikėjimo
rytojaus diena.
Savanoriška veikla – padeda atrasti save
Galimybė rasti bendraminčių ir noras sustiprinti ryšį su Dievu – ko gero, tos priežastys, kodėl į kasmet vykstančius atlaidus plaukia minios įvairaus amžiaus žmonių.
Pirmą kartą Ž. Kalvarijos atlaiduose dalyvavusi mažeikiškė Agnė Rupkutė sako taip pat mėgstanti tokius renginius, nes kasdieniame gyvenime nerandanti tiek dvasingumo, kiek jai norėtųsi.
„O čia priešingai – pasikroviau labai daug teigiamos energijos, nes tokiose vietose susirenka labai šilti ir mieli žmogeliukai, kurių dėka aplink jauti vien gėrį ir ramybę“, - džiaugėsi mergina.
Jaunimo dienose savanoriavęs ateitininkas Karolis Barakauskas teigia, kad tokiuose renginiuose jis ne tik randa daug bendraminčių, bet jo galvoje gimsta ir įvairiausios idėjos: „Kiekvienas renginys man palieka daug neišdildomų įspūdžių, o savanoriška veikla man dar ir padeda atkleisti save. Aš galiu padėti kitiems – daryti tai, kas man teikia didžiulį malonumą“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą