Nidos Akademija 2008

Rimtesnią publictinę apžvalgą kelioms dienoms atidėkime.
Talpinu emocinę išraišką ir tuo pačiu visų akademijos dalyvių užduotį. Dienoraščio veisimą.
Liepos 8 diena. Brūkšninis kodas 4770175046092

Spliu. Gitara, saksofonas, šokiai, raminamųjų kokteiliai ir traukinys mus išspjovė. Beviltiški vaikai dainuojantys – „Mes raudonas kryžius“. Vėliau Karalius Abrahamas,kuris nebeturėjo sūnaus Klaipėdos autobusų stotyje. 8 valandos kelionės ir ką mes gavome? Ogi Marčėną. Akademijos auklėtiniai, atrodo, kaip po ketvirto apledėjimo. Atrodo,kad išžudė jų šeimas ir juos atvarė į kažkokią Nidą. Suirzę. Sunerimę. Save pasilaidoję. Umc. Buto šeimininkas su kuriuo teko gana inteligentiškai porinti telefonu atrodo lyg peržiūrėjęs kokį baisiai nuobodų siaubo filmą. Aleliuja. Užpilsim ir kažkas meiliai ištars – „Vartai į pragarą atkelti, rašytojukai“

Liepos 9 diena. Gliukozės?

Gliukozės? Santykiavimo nepastebėjau, tačiau santykių aiškinimasis virė it krabai ant elektrinės, labai sudėtingai valdomos viryklės. Pastarosios, nei vienas nemokėjome įjungti tris dienas. „Slypinau“ balkone, niekaip netilpo kojos. Mergaitė greta manęs atėjusi iš didžiojo OOO didžiojo „Urbo kalno“ kažką vis garsiai tauškė.
Gal vis gi gliukozės? Gliukozei išleidome jau dvidešimt litų ir gerai, taip mums ir reikia. Draugas įbėgo ne į tą butą ir ėmė rėkti prancūžiškai. Daugiau tie žmonės rakino duris, kaimynė iš apatinio aukšto vis dar vadino mus sukomis ( spėju, čia kokios ypatingos rūšies gyvūnėlio pavadinimas).
Vazi. Vazi. Vazi.

Liepos 10. Šinšilizmas.

Pasiutusi lapė. Naujas mūsų dievas, tai tik balta pasiutusi lapė. Lapės daro – UMC. O mes darėme šinšilą iš popieriaus, šaukštų, degtukų. Kol vienas rūkalius jos nepadegė. Graži buvo šinšila. Žadėjo vaidentis.
Vaikinas priešais glosto savo kojų plaukus. Aha, kopos, tai tikrai tinkama vieta. Aha. Umc.
- Netiki,kad mažas peliukas perkirstų visą paminkliną?, - štai kur poezija iš penkiamečių vaikų burnyčių. Svarbu,kad jų nepasiglemžė raudonasis kryžius.
Po kąsnį grįžta cinizmas. Prisipažinsiu, nuplagijavome du batukus ir padarėme iš jų visai nuostabų pasiseilėjimą:

Mano venos buvo dvi
Vieną perpjoviau Vazi
Aš su nuleistu krauju
Niekur eiti negaliu



Liepos 11 diena...

Išvažiuoja vyrai ir žmonos. Sakyčiau – laisvė/ lygybė/ brolybė. Didysis persikėlimas į Urbo kalną. Šeimininkas atėjęs pasiimti buto raktų nustemba išvydęs jo autoportretinę skulptūrą. Nieko ypatingo, tiesiog iš meliono išraižytas jo veidas ir į „ galvą“ susmaigstyti peiliai ala nieko nereiškiantys.
Visi atrodo jau atsikasę po kelis kilogramus žemių. Truputį lengvesni. Miegas nemiegas miegas nemiegas ir visiems nervukai atsileidžia.
Skubame apsipirkti į „Maximą“ nebesikuklina nei vienas. Vynas, likeris ir saldūs vieno Dėstytojo
žodžiai – „Geriausia rūkyti lietuvišką“. Tokios neturime, neturime jokios. O ir šiaip nerūgstame. Palikime tai kefyrui.

Liepos 12 diena. Juodų akių efektas.

Jeigu būčiau gyva, parašyčiau ką nors aštraus. Tačiau tenka pasimėgauti minkštomis samanomis,vėlavimu į traukinį, skyrybomis kelte. Ir prisiminimais. Tokiais – liguistais, ryžais, mažakalbiais.

Vazi. Vazi. Vazi.