Nidos Akademija. Apžvalga ir pamąstymai

Vasaros Akademija. Apžvalga ir pamąstymai.


Jaunos emocijos ir organizmai, neorganinė poezija ir gliukozės variklis ( pastarąja teko svaigintis po bemiegių naktų). Šiuometinėje „Vasaros akademijoje“ man imponavo būtent šie ingridientai.

Pavieniai jaunųjų filologų, pirmosios knygos konkursai itin trumpas laikas tiesioginiam bendravimui su jaunaisiais kūrėjais. Vardan to,kad jaunieji talentai galėtų atrasti ir būti atrasti 2004 metais Birutės Jonuškaitės iniciatyva startavo projektas „Vasaros akademija“.
Daugiau nei tuzinas jaunųjų kūrėjų šiemet jau penktą kartą, būrėsi Nidoje. Jaunieji „rašeivos“ išklausė dešimties literatūros pamokų ciklą.

- Nidos akademija! Kažkas nepaprastai žvėriškai poetiškai nesuprantamo!, - pamenu Vainiaus Bako žodžius prieš pora metų.. Šiemet į Vasaros Akademiją vaikinas vyko jau trečius metus.Vyko, tačiau suviliotas jūros ir kopų, taip ir pasiliko klajoti Nidoje. Nesuprantami tų meniškų dūšelių sklaidymaisi, nesuprantami buvo ir šiemetiniai Nidos akademijos dalyviai. Sklandžiau tarp pavienių asmenybių,kurios, anot manęs, vis nenorėjo susilipinti į būrį.
Akademijos paskaitų ciklą pradėjo Aidas Marčėnas. Dėmesingas ir kaip pats išsireiškė paskaitos pradžioje – nuobodus. Intelektualiu balsu poetas skaitė interviu su savimi. Lietuvių literatūrai Aidas Marčėnas tikrai reikalingas ir net į mokyklines programas įtrauktas.Taigi visiškai toleruojamas kiekvienos poetiškai iškrypusios asmenybės individualumas. Kiti dėstytojai:Gasparas ir Violeta Aleksos – žaismingi, ironiški ir atviri net įkaušusiems pašnekesiams. Atvirai, mano dūšelė labiau prie tokių literatų ir linksta. Kas dar? Juozas Šikšnelis atskleidęs bibliotekininko paslaptis ir nenorėjęs paimti gliukozės. Tiesa, vėliau dėl nuolatinių gliukozės tablečių siūlymų pasijaučiau nejaukiai. Tai buvo vienas iš tų kartų,kai pamąsčiau,kad rašytojai gali sirgti netik liga,kuri vadinasi „Jei negali nerašyti, rašyk“,bet ir žmogiškomis ligomis. Būtent. Žmonių su žmogiškais įpročiais akademijoje netrūko. Benas Šarka skrajojantis ir atsirandantis, atrodo, visur vienu metu kvepėjo ( bijau suklysti) vyšniniu tabaku. Ištikimas nekomerciniams filmams Šarka, spėjo, ir keliais žodžiais persimesti. Tiesa, ne su visais. Dar viena tiesa, kad rašytojų sąjungos pirmininko praktinė užduotis buvo sukurti operą vaikams. Ir paskutinioji tiesa,kad ne visus dėstytojus paminėjau, gal neįsirėžė į mano poetinio iškrypimo rėmelius,o gal bijau ir suklysti. Vis gi Lietuvos literatūros pasaulio autoritetai mums užsiėmimus vedė, o ne šiaip bet kas iš gatvės. Nors tikiu,kad ir to prašalaičio istorija tinkamai apdorojant – būtų įdomi. O tą teisingai atlikti mus ir bandė pamokyti - teisingai literatūriškai pamatyti ir išsireikšti.
Kartu su akademijos dalyviais aplankėme Tomo Mano trobelę, apžiūrėjome Eduardo Jonušo paveikslus, keliolika kartų užsukome ir į „Maximą“.
Nesinorėjo taip greit pabaigti „Vasaros Akademijos“,nesinori pabaigti ir šios kuklios apžvalgos.Galime tik pasidžiaugti,kad šių metų rudenį startuos ir „Rudens akademija“. Įspūdžių po Nidos pilnos kišenės,o baigtis aprašyta mano dienoraštyje ( dienoraščius rašė visi akademijos dalyviai) tokia laimingai pavargus:
„Jeigu būčiau gyva, parašyčiau ką nors aštraus. Tačiau tenka pasimėgauti minkštomis samanomis,vėlavimu į traukinį, skyrybomis kelte. Ir prisiminimais. Tokiais – liguistais, jūriniais,kvepiančiais vyšniniu tabaku ir meniškomis dūšelėmis.“
Perskaičiau paskutinį įrašą akademijos dalyvės Violetos Marozaitės dienoraštyje, jis buvo kitoks - „Dangumi nuslinko poetai. Viešpatie, duok jiems kasdieninės duonos.“

( Nemunas)